Kovo 19d.[Trečiadienis]

Mes pamažu toliau lėtai judam kanalu. Pakanale žygiuoja dvi tautietės su trim ikimokiklinukais. Pypliai netekę žado stebi valtį, mes jiems pasignalizuojame, o jie atgal pamojuoja. Išgirdusi mūsų šnektą, teta su rusišku akcentu paklausia: Kam mes tą valtį plukdom? T.y. ar mes ne perekūpai? Kapitonas atsako, kad tai jo nuosavybė. Smalsuolės pasidomi, kur mes keliaujam? Atsakau: Londonan. Tada ateina eilė man paklausti: O kur mes randamės? Išgirstu, kad… vos liežuvis man apsiverčia ištart Wolver… Wolver… Wolverhemptone. Dar pasiteirauju ar toli iki Birmingemo? Ruselka man atsako: Nu 20 minučių važiuojant mašina. Jo pamanau tolokai mums dar iki ten, kai judam lėčiau už piesčiuosius 😀 Atsisveikinam ir vėžliuojam toliau…

Grįžta mūsų dviratininkas. Paklausiu, kas čia per fabrikas? Jis kažką subarmatuoja neaiškiai, iš konteksto suprantu, kad tai celiuliozės fabrikas. Jis man sako, sorry aš Yam Yam’is. Kas toksai perklausiu ? Na iš Black country. [Birmingemas netoli, o tenais baltųjų mažuma]. Jis mano akyse baltas baltoadis, toks kaip ir aš, visiškai nepanašus į juoduką, na tik tamsiais plaukais. Tai ką tu iš Afrikos? Ne aš vietinis. Mes taip savo kraštą vadinam. Ir man topteli išganinga mintis – tai dėl anglies šachtų !!! Bingo – teisingas atsakymas, man patvirtina Yam Yam’is. Jis pasako, kad dar ir dabar galima pamatyti baržas su anglimis, nes kažkur dar veikia šachta. Tai vis dėl to aštuoniasdešimtaisias Margaret Tečer visas uždarė Velse, o Anglijoj paliko vieną? – mano makaulėj sukasi retorinis klausymėlis.

Yam Yam’is padeda atidaryti paskutinį loką. Ir taria, kad čia jo gimtasis miestas – Wolverhampton’as. O aš pamaniau, kad mes išplaukėm į ramius kaimo vandenis. Jis parodo tolumoje esančią autobusų stotį, o už jos nematomą stadijoną. Ir užveda, kiekvienam anglui šventą futbolo temą. Jų komanda dabar antroj lygoj laikosi viršūnėj, o į nugarą kvėpuoja gretimo “kaimo” šaika – West Bromwich “Albion”. Kitam sezone jie loš aukščiausioj lygoj.

Su Kapitonu padėkojam dviratininkui už jo didelį triūsą. Pasiūlau žmogui alaus, bet šis atsako – nebegeriantis. Paspaudžiu ranką ir sužinau jo vardą – Ričardas. Man norėjos įamžinti mūsų geradarį, bet Kapitonas nuplaukė su fotoaparatu… Duodu žodį Ričardui, kad užsiminsiu apie jį savo istorijoj…

Variklis pradeda dirbti lėčiau. Kapitonas nutaria sustabdyti valtį. Prisišvartuojame pramoniniame rajone. Valties viršininkas ištraukia džinsus įsivėlusius į veleną. Turbūt iš Birmingemo bus anie atplaukę 😀

Vakarienei susimeistraujam, kaip romėnai ropių sriubos. Ropė griežinėliais, morkos ritinėliais, žiupsnis lęšių, kepti svogūnai ir česnakai, viską užbarstėm juodaisiais pipirais ir oreganu. Tokia tai vargo vakarienė gavosi.

Vos laikausi ant kojų. Sudūžta prožektorius. Apie 21:00 išeinam pasižmonėti miestan, gal rasim kur jį nusipirkti. Vietinių juodukų paklausiam kur čia pardotuvėla, jie nurodo centro kryptį. Pamatau St.Sainsbury, bet jis uždarytas – kaimas. Užklausiu skubančio vietinio juoduko, kur kita parduotuvė. Pasirodo ir jis pats keliauja apsipirkti. Pasidomi iš kur mes? Užverda kalba apie Londoną, mat jis gi gyveno Stokvele, kur vargšą nekaltą brazilą elektriką policajai nušovė, pamanę, kad pastarasis islamistas teroristas. 2005 metais praėjus dviems savaitėms po Londono sprogdinimų liepos 7d., kuomet žuvo 52 žmonės.