Kovo 17d. [Pirmadienis]

Pirmadienį viskas kitaip, taip byloja viena mano vaikystės knyga. Tačiau daugumai žmonių vėl pradeda suktis rutinos ratas, pastarajai kategorijai priklauso ir mokiniai. Jie klėgėdami žygiuoja mokyklon, kai mes pakeliame burias ir paliekame Middlewich’ą. Miestuko pakraštyje pamatome mažą prieplauką, kurioj nė gyvos dvasios. Užsipildome vandens atsargas. Iš netoliese esančios valties išlenda raudonplaukis mokyklinukas, skubiai užrakina duris ir išrūksta į savo mokslo šventovę. Vėluoja. Taigi šiuose valtyse gyvena ne tik hipiai ir senjorai, bet ir šeimos. O mes vėl pasileidžiame į nežinomybę.

Kartais žmonės palieka savo vandens namus. Praplaukiame vieną iš tokių, kurią pasiglemžė vanduo ir laikas. O, juk kadaise toj valtyj gyveno žmonės ir velnias žino, kur jie dingo? Kas jiems nutiko? Ir skęsta ta landynė dabar kanale, po galais kur žiūri kanalų tarnyba? Ne sezono metas – netrukdo eismui ta gelda, netrukdo kaimynams? Bet tikrai nesuteikia estetinio vaizdo aplinkai, lyg  senas trantalas daugiabučio kieme.

Mus užplūsta rutina – šliuzas po šliuzo šliaužiame vandens keliu. Tie patys mechaniniai veiksmai, aš lekiu jų atidaryti ir kai Kapitonas apsidirba savo darbus, lekia man į pagalbą. Nieko naujo, kol nesutinkame kanalų prižiūrinčių darbuotojų, kurie juos tvarko. Užsimezga pokalbis, paklausiame apie priešakyje esantį tunelį. Vandens kelininkai mus informuoja, kad jis ilgas, žemas ir siauras. O mes neturime balasto ir vargu ar jį praplauksime. Mums jau užteko, praeitos pamokos, tad paklausome jų patarimų, susivyniojame meškeres ir plaukiame atgalios į Middlewich’ą. Nereikia apsakyti  mus užplūdusio “džiugesio” atliekant šį Sizifo darbą.

Prie vieno iš šliuzo pamatau memorialinę lentą, prigludusią ant žemės, skirtą Valtininkei – moteriškei, gyvenusiai šalimais. Ji buvo sava valtininkų tarpe, nors gyveno kotedže, o ne valtyj. Už nuopelnus Kanalų ir Upių trestas ir įtaisė šį pagarbos ženklą. Dažniausiai paprastiems  žmonėms Didžiojoj Britanijoj yra dedikuojami suoliukai ir tik žinomiausi veikėjai nusipelno mėlynų apskritimo formos memorialinių lentų.

Įplaukiame vėl į Middlewichą, rytiniai mokiniai grįžtą iš mokyklų. Jie traukia prie “Fish and Chips” užkandinės, kurioj prekiaujama anglų nacionaliniu patiekalu išsinešimui – riebaluose kepta menke arba juodadėme menke su bulvytėmis, apibarstoma druska ir apšlakstoma actu. Iš pradžių tai buvo anglų proletariato maistas, kuriam daugiau nei 150 metų. Tradiciškai jis buvo suvyniojamas į senus laikraščius, bet ES direktyvos privertė jį vynioti į paprastą popierių arba krauti į dėžutes. Taigi britai su maistu da

Paminklas moteriai - Šliuzas po šliuzo šliaužiame vandens keliu - valtininko dienoraštis - plebejus.com

Paminklas moteriai – Šliuzas po šliuzo šliaužiame vandens keliu – valtininko dienoraštis – plebejus.com

r gaudavo ir porciją švino. Sklindantis kvapas man maloniai kutena nosį, išsiskiria seilės, bet nevalia pasiduoti pagundoms. Šiandien tiek praradom brangaus laiko! Tad įsukame į naują kanalą – į naują kelią!

Vis dėlto vakare nepavyksta pabėgti nuo žuvies, vakarienei sumeistraujam patiekalą – makaronus su graikiškuoju feta sūriu, špinatais ir žuvies kotletais.