Jei norite pradėti nuo pirmosios dienos “šūdina pradžia, bet gera pabaiga”, skaitykite Valtininko dienoraštis I, jei nuo antrosios dienos “švinininų kišenių ir perbrinkusių kojų”, grįžkite į  Valtininko dienoraštis II. “Prisvilęs pirmasis bandymas” aprašomas Valtininko dienoraštis III.

Paskambina  Justis ir vėl kviečia prisidėti prie ekspedicijos. Mane kamuoja abejonės, prisiminus nesėkmingą praėjusį startą.  Galiausiai priimu iššūkį ir sutinku dalyvauti naujoje avantiūroje. Per skambiai čia pasakiau, juk ne į Pietų Ameriką išsiruošėm  ieškoti  Eldorado.   Tiesiog vėl kvepia atostogomis gamtoje, toli nuo Londono beprotybės. Justis vėl rūpinasi  logistika. Prabangiuosius traukinius paliekame ramybėje.  Pigiausias būdas keliauti Britanijoje – iš anksto nusipirkti  „didžiojo autobuso“ [Megabus] laimingajį  bilietą. Kartais, pavydžiui,  vos už vieną svarą galima nukakti  iš Londono į Edinburgą. Kapitonas patikrina šį variantą, bet atsisako, nes vėlokai būtume Burnley ir dar tektų su visa manta žygiuoti prieplaukon… Justis man praneša, kad keliausime automobiliu – gerieji žmonės nuveš mus tiesiai į  vietą. Pasidomiu, kas jie tokie? Kapitonas išpyškina, kad juos rado puslapyje dablju dablju dablju taškas bla bla kar

Kovo 9. [Sekmadienis]

Su savo kuklia manta atsibeldžiu pas Justį.  Belaukdami  vežėjų geriame arbatą su morkų pyragu Kapitono šaltuos namuos. Senas Viktorijos laikų namas atrodo įspūdingai, bet man pasirodo dar įspūdingesnė kaina, Jusčio mokama už erdvų dvivietį kambarį. Kaina subalansuota jauniesiems profesionalams. Neseniai šeimininkas bandė parduoti šį namą, kaip ir tikėjosi sulaukė įspūdingo dviejų milijonų svarų pasiūlymo, bet nepardavė, o tik rado svarų pretekstą pakelti nuomininkams nuomą.

Laukiame. Laukiame. Laukiame. Po dviejų valandų atrūksta vežėjai. Juodas BMW. Iš jo išlipa ne skustagalviai „litovcai“, o trys barzdoti muslimai. Pasilabiname. Manyje jie pamato brolį, nes aš irgi barzdyla. O Kapitonas vis tempia viena po kitos tašes ir spraudžia į bagažinę. Krauna visą savo Londono gyvenimą, nes  jis  išsikrausto  į  naujus namus. Muslimai nelabai patenkinti tuo. Įsispraudžiu gale per  vidurį su savo kelionine kuprine, Justis taip pat prigriebia savają  į saloną ir išlekiame į Šiaurę! Mūsų laukia kelelis tolimas, daugiau nei keturios valandėlės kratymosi  Anglijos žemele.

Susipažįstame. Vairuotojas Muhamedas, šturmano vietoje sėdi Ali ir trečiasis mūsų kaimynėlis Rašidas. Vietiniai – pakistaniečiai.  Muhamedas užduoda visiems emigrantams identitetinį klausimą – iš kur būsim? O, Lietuva, žinau žinau atšauna mums vairuotojas. Mano draugas Arūnas iš Lietuvos – labai geras žmogus. Neseniai priėmė Islamą.  Muhamedas paklausia, o ką mes manome apie šią religiją? Prasideda nuobodus mandagus politkorektiškas žaidimas. Visas pokalbis tesisuka apie religiją.

Lekiame autostrada, po valandos Rašidas su Ali paprašo sustoti pakelėje esančioje aikštelėje. Reikia nusipirkti maisto. Kapitonui ne itin patinka šis jų sumanymas, nes mes velniškai vėluojame. Išlipame.  Gera pramankštinti kaulus. O rūkoriui dar geriau – gali įkvėpti nikotino dozę. Nuskuodžiu  į  parduotuvę  ir slapčia prigriebiu porą skardinių alaus, saugausi, kad tik religingieji pakeleiviai nepamatytų mano šventvagiško poelgio. Saugiai jas susikišu į plačias savo   striukės  kišenes.  Grįžtu. Vairuotojas, pasitiesęs  kilimėlį ant asfalto meldžiasi į Mekos pusę. Rūkau nuošalyje. Laikas teka pamažu. Muhamedas nerimauja belaukdamas draugų, bet neina jų ieškoti – bijo palikti savo gražuolį “bumerį”. Pagaliau, po gero pusvalandžio  grįžta maldininkai, atlikę savo pareigas maldos kambarėlyje  ir mes tęsiame kelionę.

Jie važiuoja namo į Bradfordą, kitaip žinomą Bradfordistano vardu, Šiaurės Anglijos lietuviai man neduos sumeluoti dėl šio termino autentiškumo. Buvo užsukę į sostinę savaitgaliui pasiklausyti dervišų šeicho pamokslų, kuris atvyko iš pačio Šiaurės Kipro.  Nuostabus vyrukas, porina mums maldininkai. Fone be perstojo sukasi neįkyri musulmoniška muzika.  Sakau gražu ten Kipre, mintyse galvodamas apie graikų pusę, o ne sušaudytas Nikosijos sienas okupantų kontroliuojamoj dalyje. Karas kaip futbolas (ar krepšinis) – mes visada palaikome kažkurią pusę, kartais pamiršdami, kad “priešas” yra paprasčiausiai kaimynas, nelabai besiskiriantis nuo pačio, bet tiesiog sergantis už kitą komandą.

Šturmanas sako, vairuotojui, kad tas suktu kairėn, bet Muhamedas juk žino kelią ir kam ta navigacija skaitmeniniame amžiuje, jei galima pasikliauti ženklais  ir intuicija. Kaip sakoma, kieno ratai – to ir dainos.  Ir vairuotojas nuklysta į lankas.

Pagaliau ir prieplauka, ačiū die vartai neuždaryti. Kelionė baigta – pirma valanda nakties. Broliams musulmonams nepavyko mūsų paversti konvertitais. Nežinau, ar jie buvo verbuotojai, bet smegenis mums plovė gana aktyviai. Mes atsparūs religinei propagandai, bet kiek įkliūva žuvelių į jų tinklus, a? Ir galiausiai atsiduria Sirijoje…

Įvyksta atsiskaitymas.  Kapitonas sumoka po penkioliką “svarovskių” už galvą ir dar penkis – už privežimą iki vartų, o gal už ekstra svorį. Atsisveikiname.

Aš stoviu prie kalno mantos, o Justis išeina ieškoti savo valties. Kaip nakties pasalūnai sunešame savo gėrį į trobą ant vandens. Elektros nerasta. Mus apgaubia šaltis ir tamsa.

naktis valtyje - valtininko dienoraštis - plebejus.com

naktis valtyje – valtininko dienoraštis – autorius: plebejus.com

Kokie siurprizai laukia ryte londonerių sužinosite kitoje serijoje. O jų patikėkite tikrai bus, ne pačių maloniausių  🙁

Bet galite grįžti dar kartą pasižvalgyti “šūdina pradžia, bet gera pabaiga” Valtininko dienoraštis I, “švinininų kišenių ir perbrinkusių kojų” istoriją Valtininko dienoraštis II. Na o “prisvilusį pirmąjį bandymą” išvysite Valtininko dienoraštis III.

* kaip jau pastebėjote, puslapyje rasite keletą Google Ads reklamų. Mes labai tikimės, kad jos yra jums aktualios, naudingos ir netrukdančios skaityti. Reklamos pasinaudojimo atveju (tiesiog paspaudimo ant reklamos skydelio atveju) mes uždirbame kažkiek pajamų ir tai pagelbėja plebėjaus puslapiui išlaikyti. Dėkojame už paramą!