Jei norite pradėti nuo pirmosios dienos “šūdina pradžia, bet gera pabaiga”, skaitykite Valtininko dienoraštis I, jei nuo antrosios dienos “švinininų kišenių ir perbrinkusių kojų”, grįžkite į  Valtininko dienoraštis II.

Vasario 9.  [Sekmadienis]

Išsimiegame, kaip karaliai, nes niekur nebereikia skubėti. Lauke sekmadieninė dulksna purškia. Papusryčiaujame. Atsišvartuojame. Ir pirmyn ! Velnias, turėjau omenyje – atgal. Kapitonas bando atgręžti valtį. Išgirstu krekštelėjimą,gal kokia šiukšlė pakliuvo į sraigtą, pamaniau sau. Justis vis suka, suka „baranką“ dešnėn, o valtis niekaip nesisuska. Motoras urzgia – burzgia, vanduo tykšta purslais. Kapitonas  iššoka, kaip tikras desantininkas su virve ir nuo kranto bando sutramdytį nepaklusniają bestiją. Vargais ne galais virvių pagalba apsukame „Didžiają antį“.

Kapitonas paskambina jaunuoliui pasikonsultuoti, dėl iškilusios problemos. Pastarasis postringauja mums dar ne visai suprantamais valtininkų terminais. Galiausiai randame problemos šaknį – lūžusi viena detalė, atsakinga už vairo valdymą. Nufotografuoju ir išsiunčiu jaunuoliui įrodymus. Po valandėlės Liamas susisieka su mumis ir patvirtina mūsų nuogastavimus. Be meistro pagalbos neapsieisime ir jis rekomenduoja savo pažįstamą Terį, kuris gyvena prieplaukoje.

Krapnoja sekmadienio lietutis. Pakanale praeina vos vienas kitas praeivis. Mums nėra ko tikėtis, mes  „neturime jokių valčių“ sulaukti pagalbos iš šalies. Jokia valtis čia neplauks dar mėnesį, kuri galėtų mus nubuksuoti  prieplaukon.  Naivu tikėtis, kad kokie nors neinformuoti  turistai užklys čionais, bet tik ne sekmadienį  ir tokiu oru.  Justis priima heraklišką sprendimą – savo rankomis nutempti valtį į prieplauką.

kanalas - valtininko dienoraštis - plebejus.com

kanalas – valtininko dienoraštis – autorius: plebejus.com

Kapitonas iššoka į krantą ir pradeda tempti valtį. Jis primena  Repino paveikslo “Burliokai prie Volgos“ personažą.  Tačiau jis tempia savo namus, o ne šiaip kokią tai baržą.  O aš kaip koks ponas milijonas, plešiu dūmą ir klausausi Jusčio komandų. Duodu gazo, kai liepia atleidžiu, pasukinėju „baranką“ . Vieniši  bėgikai nusišypso mūsų duetui, nurūkdami savo keliukais. Taip ir vinguriuojame Burnley miestelio pakrasčiais. Prasideda tiesioji  atkarpa. Mūsų didžiausias pavojus – nuskandinti  supermarketų prekių vežimėliai, kurie gali prakiurdyti dugną. Pyktis ima dėl  idiotų, pagavus tokius niekadėjus, reiktų mesti  juos kanalan – tegu atperka visas kaltes prieš valtininkų visuomenę traukdami visą „brudą“ laukan.

Paliekame miestą ir atgal į gamtą, kaip Ž.Ž.Ruso kadaise kvietė.  Kanalas susiaurėja – lieka mažiau vietos manevrams, prasideda naujos kliūtys  prie kranto augantys meldai. Justis iššoka laukan ir pirmas vandens krikštas – prisemti auliniai batai, visiškai permirkti neleidžia slidininko kelnės. Po kiek laiko ir aš desantuoju. Išitėškiu į  pakrantės purvą, ačiū di ne į šuns  šūdus.  O tikimybė yra, nes vietiniai vedžioja čia savo keturkojus. Aš nutupiau ton vieton, kur nebuvo praėjęs parazituojantis šunininkas, bet kojos paragauja kanalo vandens.  Per tris valandas mes, kaip Eminemas ir T.Henksas įveikiame savo tris žaliasias aštuntasiąs mylias.

Pagaliau  pasiekiame prieplaukos prieigas. Prisišvartuojame priešais prieplauką.  Pro šalį einantis senolis, pasidomi apie valtį. Išgirdęs mūsų akcentą, paklausia iš kur būsim? Kapitonas nesileidžia į geopolitines vingrybes ir atšauna, kad iš Londono. Senis rimtai supyksta – pradeda bumbėti savo tarme, iškošdamas per dantis kažką panašaus į „fucking emigrants“ ir nupėdina savo keliais.

Nueiname pas meistrą Terį, šis užsiėmęs, dabar jam šventas metas – per teliką rodo futbolo mišias. Užeina po jų.  Pasižiūrėjęs įvertina situaciją ir konstatuoja, kad reiks valtį tempti prieplaukon ir ten tvarkyti.  Valties nevalia palikti šioj vietoj, nes ji trukdys vandens eismui.  Kapitonas susisiekia su buvusiais šeimininkais ir šie duoda žodį, kad atvyks kitą savaitę ir sutvarkys problemą. Jusčiui  kirba mintis – užblokuoti  čekį ir taip gauti moralinę kompensaciją už staiga sulūžusią valtį. Mus pradeda griaužti abejonės ar nebus jie pardavę byrančią geldą, nors šeimininkai dievagojosi, kad „technikinis neseniai  pravarytas“.

valtis - valtininko dienoraštis - plebejus.com

valtis – valtininko dienoraštis – autorius: plebejus.com

Palieku savo šlapius kelioninius sportbačius ir negendančio maisto atsargas, susikraunu kuprinę ir sudie „Didžioji antie“ ! Halifakse – aš atvykstu ! Skubu į šventę,  atšvęsti  Don Artūro dienos.   Kapitonas geranoriškai sutinka palydėti mane  iki autobusų  stoties.  Autobusas ką tik išvažiavo, tad nupėdiname į traukinių stotį. Traukiniai nevažiuoja, bet geležinkelių kompanijos, visada rūpinasi  čia savo klientais ir netrukus pagal grafiką atvažiuoja autobusas. Atsisveikinu su Kapitonu, padėkoju už kelionę ir pažadu susitikti Londone.

Taip baigėsi  mūsų  kelionė…

p.s.   Pirmasis bandymas perplaukti  Angliją, buvo prisvilęs ! Nebūčiau rašęs šios istorijos, dėl trijų varganų dienų, tad kitoje serijoje skaitykite, kas nutiko Londono Starkui ir Radzevičiui po mėnesio  😀

Bet galite grįžti ir dar kartą pasižvalgyti “šūdina pradžia, bet gera pabaiga” Valtininko dienoraštis I arba “švinininų kišenių ir perbrinkusių kojų” grįžkite į  Valtininko dienoraštis II