Valtininko dienoraštis: II

Jei norite pradėti nuo pirmosios dienos “šūdina pradžia, bet gera pabaiga”, skaitykite Valtininko dienoraštis I

Vasario 8. [Šeštadienis]

Pakylame,  kaip sakant su pirmais gaidžiais, kaip tikri kaimo žmonės – prieš septintą valandą ryto. Pamažu brėkšta, lauke spaudžia šaltukas, aplinkui palaiminga tyla, kurios nerasi Londone. Išsiverdame arbatos, sukramsnojame keletą sumuštinių ir laukiame Džono su sūnumi. Pasirodo jie, užkuriame motorą, atsišvartuojame  ir išdardame vandens keliais į savo Didžiają kelionę.

Plaukiame pamažu, senolis instruktuoją Justį kaip valdyti „Didžiąją antį“. Šį senolė jau sulaukusi  keturiasdešimties metelių, taigi  kai mūsų dar ant šio svieto nebuvo. Tiesa Džonas ją teturėjo dešimtmetį  ir pavadino greičiausio pasaulyje garvežio garbei, kuris 1938 m.  pasiekė beprotišką  202 km/h  greitį.

Ir štai prieš mus pirmoji „kliūtis‘‘ – šliuzas.  Iššokame su jaunuoliu iš valties ir pasileidžiame link jo.  Reikia veikti greitai. Ačiū di, vandens lygis toks pats kaip ir kanale, tad mums belieka praverti vartus.  Valtis įplaukia į rezervuarą.  Uždarome vartus ir lekiame nuleisti vandenį.  Šioje operacijoje svarbiausia yra greitis. Liamas atrakiną savo šliuzą ir permetą man visraktį. Iššauna spynos mechanizmas ir jau galima atkelti šliuzą. Įkišu suktuvą  į strypą ir pradedu sukti,  procesas primena kibiro traukimą iš šulinio. Stebiu vaikį, kaip jis mikliai darbuojasi, o aš toks – nerangus.  Vanduo sparčiai senka ir valtis leidžiasi žemyn.  Justis mokosi, kaip išlaikyti balansą, kad valtis nesidaužytų į kraštus.  H2O šniokščia, kliokia plūsdamas į kanalą. O aš ramiai sau mušu dūmą ir klausausi jaunuolio instruktažo apie šliuzus.  Ir štai vanduo nurimo – pasiekė reikiamą lygį, praveriame vartus  ir „ Didžioji antis“ iškrypuoja iš laikinosios nelaisvės.  Uždarome vartus – uždarome šliuzą.  Šikartą reikią „kibirą nuleisti žemyn“.  Vaikis primena neprarasti  budrumo – nepaleisti  suktuvo likimo valiai, nes ne vienam pradedančiajam valtininkui taip buvo išbarškinti dantys, nuo atšokusio gelžgalio, o kai kam ir liūdniau baigėsi.  Šiurpas nukrečia apie beprasmišką mirtį.

Nužirgliuojame su Liamu iki kito šliuzo. Vėl tas pats procesas. Vėžliškai mokausi. Šliuzas po šliuzo ir mes  leidžiamės  žemyn  kanalu, kaip toj mėgstamiausioj kauniečių dainoj. Įveikiame jų septynetą.  Laikas skirtis.  Nusifotografuojame atminčiai.  Jaunuolis mums užsimena, kad girdėjęs  gandus  esą vienoje vietoje kanalas gali būti uždarytas.  Ir priduria: „Tikėkimės viskas bus gerai !“, jei bus nesklandumų skambinkite bet kada.

Londono Starkus ir Radzevičius lieka vienui vieni prieš visus kanalų vandenis, netgi  be operatoriaus.  O jam čia ir nebūtų vietos, nes kamera dulkėtų – nebūtų laiko žaidimams, filmuoti dokumentiką. Kai netekome keturių rankų, mūsų tempas suletėjo.  Naujai  iškeptas  Kapitonas ir aš darbuojamės prie kiekvieno  šliuzo kartu. Prisimenu, kad šiuose kraštuose reziduoja  mano  geras draugelis  Don Artūras. Pasikonsultuoju su Kapitonu ir šis pritaria, kad papildomos rankos mums tikrai praverstų.  Paskambinu ir pasiūlau senam bičiuliui prisijungti prie komandos, bet šis pasirodo besąs užsiėmęs – gimtadienio ruošos darbais. Tenka verstis savo jėgomis.

Savo kelionėje mes nesame kolumbai, mums nereikia orientuotis pagal  žvaigždes ir sklaidyti žemėlapius. Juk už lango XXI amžius, nors neturime „Tom tom‘o“, jį  puikiausiai atstoja Jusčio kompiuteris su pasauliniu voratinkliu. Jo dėka mes naviguojamės kanalais.  Kol Justis stovi prie šturvalo, aš užsiimu Radzevičiaus darbais – verdu arbatą ir gaminu sumuštinius.

Kapitonas siūlo perimti vairą, nes dabar kanalas – tiesus kaip strėlė, tad yra neblogas šansas pasipraktikuoti  valdyti valtį. Paprašau palūkėti, nes esu nusiplūkęs ir alkanas kaip žvėris.  Kol aš žiaumoju sumuštinį ir gurkšnoju arbatą mes įplaukiame į Burnley miestelį. Ir staiga… pyst išvystame,  po tiltų ištiestą oranžinį tinklą. Prisišvartuojame,  Kapitonas išlekia į žvalgybą. Grįžta po dešimties minučių ir praneša, kad kanalas užtvertas. Pasiūlo  man nueiti pasižiūrėti.  Neskubriai nupėdinu,  išvystu – pastatytą laikiną dambą ir kanalą be vandens. Tik Guliveris galėtų pernešti mūsų laivę, jei mes būtume Liliputijos gyventojai.  Trys su pusė valandos mūsų savarankiškos kelionės ir… basta.  Game over ! Nėra  jokio kelio pirmyn 🙁

užtvanka - valtininko dienoraštis - plebejus.com

užtvanka – valtininko dienoraštis – kreditas: plebejus.com

Kapitonas paskambina jaunuoliui, šis atsiunčia  kanalų valdybos pagalbos numerį. Atsiliepusi  operatorė, pasirodo beviltiška ir nesuteikia jokios naudingos informacijos.  Paskambinu Don Artūrui ir pasiūlau atvykti pasisvečiuoti pas mus į valtį. Jis negalįs, bet maloniai mus kviečia pas save apsilankyti. Aš priimu jo pasiūlymą. Kapitonas nutaria pasilikti.

Susikraunu savo manta ir išsiruošiu į svečius. Vakarop patraukiame į kulinarinę Amerikos ambasadą, kurią galima rasti beveik kiekviename Anglijos miestuke – Mc Donalds.  Mes atsivilkome per lietų tenais, ne dėl burgerių, o dėl nemokamo XXI amžiaus skaitmeninio maisto – interneto. Iš mandagumo perku birzgalą primenančią kavą, kad darbuotojai netūrėtų teisės išmesti, lyg kokio benamio.

Mes turime vilties, kad kanalą sutvarkys per keletą dienų. Ir štai Kapitonas internete iškapsto nemalonias naujienas –  remonto darbai tęsis visą mėnesį. Be abejo buvę valties savininkai apie tai žinojo, bet mandagiai nutylėjo apie tai. Skaitmeniniame amžiuje  kiekvienas valtininkas žino, kas darosi aplinkiniuose kanaluose, nes yra informuojamas kanalų valdybos siunčiamais elektroniniais laiškais.  Situacija prasta. Justis mąsto palikti valtį Burnley ir grįžti Londonan. Kapitonas susisiekia su jaunuoliu.  Šis pasiūlo, nuplukdyti valtį į netoliese esančią prieplauką. Valties laikymas prieplaukoje – nėra nemokama paslauga. Justis pradeda dvejoti, aš jam draugiškai rekomenduoju nepalikti valties be priežiūros visam mėnesiui, viduryj miesto.

Burnley - valtininko dienoraštis - plebejus.com

Burnley – valtininko dienoraštis – autorius: plebejus.com

Kelionę pas Don Artūrą atidedu iki rytojaus, negaliu palikti Kapitono vieno. Žliaugiant vasario lietui, tipenant atgal į kosminę valtį, permirkstu visas nuo kojų iki galvos.  Mano odinis švarkas, apsunksta lyg kas į kišenes būtų pridėjęs švino, o  kojos išbrinksta. Ačiū di, turiu atsargines kelnes ir vilnones kojines.

xxx

Kokios negandos nutiko naujiesiems valtininkams pakeliui į prieplauką sužinosite kitoje Valtininko dienoraštis serijoje

Bet galite grįžti ir dar kartą pasižvalgyti kas įvyko kelionės pradžioje

← Previous post

Next post →

Leave a Reply