valtininko dienoraštis - plebejus.com

valtininko dienoraštis – kreditas: plebejus.com

Kartą, o tas buvo šių metų sausio pabaigoj, paskambino senas bičiulis ir pasiūlė kelionę, kuri gali nutikti tik ”once in a lifetime”.  Jis ieškojo kompaniono, kuris padėtų parplukdyti valtį iš Šiaurės Anglijos į Londoną. Sąlygos paprastos – transporto išlaidos ir maistas organizatoriaus sąskaita, žygio trukmė – savaitė, maksimum dešimt dienų, išvykstame vasario pradžioj.  Galvą laužau keletą dienų, kamuoja abejonės, juk neplanavau  jokių kelionių žiemą ir dar Anglijoje. Vasaris, brrr šalta… Galiausiai spjaunu į viską ir sutinku su šia avantiūra, aš juk freelancer’is, nesusaistytas jokiais kontraktais – pasiimu neapmokamas atostogas ir pirmyn į žygį.

Vasario 7. [Penktadienis]

Londonas. 5:00 suskamba žadintuvas, apsirengiu, čiumpu savo kelioninę kuprinę ir maunu pro duris laukan. Pusantros valandos autobusais ir traukiniais kratausi per rytmetines betono džiungles, iš pietų į šiaurę, kol pasiekiu Kentish Town stotį. Susitinku su bičiuliu Jusčiu ir mes pajudame link Kings Cross’o stoties.  Čia, kol Gario Potterio fanatai platformoje 9 3/4 laukia savo neegzistuojančio ekspreso, mes šokame į savo traukinį (dviem valandom anksčiau) ir išrūkstame Lidso link.

Šnekučiuojamės, prie mūsų prieina kontrolierius… Patikrina mūsų bilietus ir pyst… praneša, kad teks susimokėti baudą,  nes įsėdome ne į savo traukinį – piko metu. Politkorektiškai tai traktuojama, kaip pažeidimas, o liaudiškai tariant tai – sukčiavimas. Juk bilietų kainos skiriasi trigubai. Išeiname į tambūrą pasikalbėti su kontrolieriumi.  Justis dievagojasi nieko nežinantis apie tai ir kategoriškai atsisako mokėti baudą. O kontrolierius su veido išraiška  įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, ramiai praneša, kad  iškvies policiją.  Galiausiai Gerasis Anglas pasiūlo kompromisą – susimokėti baudą, nusiperkant vieną pilną bilietą už 120 svarų, sutaupant dar tiek pat. Įkalbu Justi susimokėti baudą, kam tos problemos su policija ? Besiginčydami pravažiuojame Šiaulius 2, taip lietuvių pamėgtą Peterborough, ech, kad ten būtume išlipę… Na ir kam aš kišau savo trigrašį. Nuotaika sumauta. Bet kaip aš sakau: ”Geriau šūdina dienos pradžia, o ne pabaiga…”

Išlipame Lidse. Mane užlieja prisiminimų banga:  prieš devynerius metus pasruvęs prakaitu,  čia laksčiau su lagaminu  aukštyn – žemyn ieškodamas reikiamos platformos, kad galėčiau nusibelsti į Velsą. Daug vandens nutekėjo, nuo tų nerūpestingų dienų. Justis išrūksta pasiimti šlamančių iš banko. O aš stoviu autobuso stotelej su  manta, lyg amžinas žydas.  Iš tolo praeiviams atrodau kaip ortodoksas  hasidas su vešlia barzda, bet po mano kaklu parišta arabiška skara, o po odine skrybela tūno zaporožės kazoko čiupakas.

Grįžta kolega ir mes pajudame atgal į stotį. Belaukdami traukinio į Skiptoną, išalkstame ir  sulapnojame mano makaronų salotas. Kelionė neprailgsta ir mes jau vietoje. Su balta Wauxhall (Europoj žinoma, kaip Opel) Corsa atvažiuoja valties  pardavėjas. Iš mašinos išlipa senolis, perkopęs septintą dešimtį ir septyniolikinis vaikis. Abu su auliniais batais, aplipusiais purvu – matosi žemės žmonės. Džonas pristato savo sūnų pagranduką Liamą. Vos ne vos sugrūdame savo rakandus į šią mašinytę, atsiduodančia kaimu ir nurūkstame šauniais Anglijos keliukais į mariną (valčių prieplauką).

Mes jau vietoje, pilka valtis savo išvaizda išsiskiria iš kitų, ji panaši į kosminį laivą. Džonas informuoja, kad  ”Malard’ą (Didžiają antį) pats pagal savo dizainą pertvarkė. Aš įjungiu kamerą ir Justis pradeda kamantinėti  šeimininką apie savo pirkinį. Jam svarbi kiekviena detalė – nuo variklio galingumo iki kaip įsijungia šaldytuvas. Man tas smulkmeniškumas, sukelia šypsnį, bet aš gi nenutuokiu, kad Justis tik vieną kartą tėra plaukęs tokio tipo valtimi. Vėliau sužinojus šį faktą, prisiminiau  lietuvių rašytoją Kazį Almeną, kuris Romoje pirmą kartą sėdo už motociklo vairo ir išbildėjo į Afriką.

Padarę apžiūrą nuklibinkščiuojame į prieplaukos kontorą įvykdyti pirkimo aktą. Administratorius maloniai užleidžia savo ofisą. Justis traukia iš savo kuprinės vieną po kito storus vokus – prigrūstus ”karalienių”, kaip pas mus Londzėj sakoma. Pasijaučiu lyg filme, kur vyksta narkotikų pirkimas. Džonas kruopščiai skaičiuoja dvidešimtines. Naujai iškeptas Kapitonas išrašo čekį, nes nespėjo visų grynųjų išimti. Po sandorio senolis, pasakė, kad viena poniutė iš Londono, norėjo įsygyt sau antrą valtį –  ”Didžiają Antį” pridėjus dar penkis ”gabalus”. Tačiau Džonas pardavė naujajam Kapitonui, nes šis buvo pirmesnis. Džentelmeno žodis !

Justis užsipila degalų, paima buržuikai malkų ir anglių. Persimeta porą žodelių su senoliais valtininkais – veteranais, kokiu maršrutu geriau mums plaukti Londonan. Viena senjorė paporina, kaip ji plaukė į sostinę tris savaites. Mano galvoje dingteli Nerimas !!! Juk aš pasiruošęs maksimum dešimt dienų keliauti. Bet Justis taria : ”We are young. We will do it in ten days :)”

Džonas pasiima savo šūnėką, Džeko Raselo Terjierą, Spaikį ir mes pajūdame į mano pirmają kelionę narrow boat’u [kreipiuosi į kalbininkus, kaip ši valtis skamba lietuviškai ? ].

Melancholiškai plaukiame nuostabiais Turneriškais Anglijos peizažais ir kvapais. Motoriukas burzgia, o šunelis urzgia. Jo valtyje – svetimšaliai! Įplaukiame į tunelį, mus apgaubia  tamsa, ačiū di mano nyktofobija [tamsos baimė] nėra paniška. Šviesa gale pamažu tirpsta, o priekyje akluma, kuria skrodžia valties lempos. Praplaukiame savo pirmą tunelį, lyg senovės graikai Lėtės upę. Oi, kiek mes jų praplauksim su Kapitonu.

tunelis - valtininko dienoraštis - plebejus.com

tunelis – valtininko dienoraštis – plebejus.com

Gėrimės paskutiniais saulės spinduliais. Priešakyj dar vienas  tiltelis, ant kurio   lentelė byloja, kad paliekame baltajį Šiaurės Jorkšyrą ir įplaukiame į raudonajį Lankašyrą. Ach kiek šios kruvinos  žemės matė brolžudiškų Lankasterių ir Jorkų skerdynių, pavadintų nuostabiu Rožių  karu, aprašytų Šekspyro plunksnos.

Sutemo – laikas sustoti, nes  anglų džentelmenai naktį neplaukioja kanalais !!! 😀 Prisišvartuojame gamtoje, bet mes nevieni čionais, netoliese kiti valtininkai bazuojasi, iš jų kaminų dūmai rūksta – vakarieniauja žmonės.  Atsisveikiname su tėvo-sūnaus duetu iki septintos ryto.

Stoviu lauke ir žiūriu į tolumoj mirgančius Nelsono miestuko žiburius. Kaip šių dienų visažinė Wikipedia rašo, o senoji Britanika tai patvirtina, kadaise šį malūnmiestį [mill town] sudarė du kaimai. Didžiojo Marsdeno kaimas turėjo Lordo Nelsono smuklę, pavadinta nacionalinio herojaus vardu, nuo kurios ir kilo šio malūnmiesčio pavadinimas.

žara - valtininko dienoraštis - plebejus.com

žiburiai – valtininko dienoraštis – kreditas: plebejus.com

Suskamba telefonas, brolis nematytas nuo Kipro laikų praneša, kad atvyksta Londonan. Aš tikiuosi, kad iki to laiko jau būsiu praplaukęs į Babylondoną.

Taigi: ”Gera dienos pabaiga, geriau nei šūdina jos pradžia” konstatuoju sau. Įveiktos penkios mylios. Iki Londono liko dar 313 mylių.

xxx

Kitoje dalyje skaitykite: Kaip Londono Radzevičius ir Starkus išplaukė vienui vieni į savo kelionę. Ir kas jų laukė Burnley mieste ?