Pietinia kronikas pagal @irį

-Iš kur tu?- klausia tautietis Londzėj

-Iš Pietinia.

-Tai Alytus ar Marijampolė? – svarsto pašnekovas remdamasis geografinėmis žiniomis.

-Iš Šiaulių… – atšaunu ašai.

Šiauliečiui nereikia aiškinti kas yra Pietinis, bet šis rajonas taip pat girdėtc ne tik Saulės miesto gyventojams. Ši teritorija turi neaiškias ribas, vieniems jis prasideda nusileidus senuoju viaduku nuo centra, kitiems gi nuo Taškento, o kur jis baigiasi? Kviečiuose tikriausiai !? Nors dabar Šiauliai po truputį plečiasi pietų kryptimi. Man Pietinis prasidėjo Kosmonautų gatvėj – Tarybų Sąjungoj. Žlugo imperija, pasikeitė santvarka. Kaip žmonės sako: „Liandzbergis sugriovė kolūkius“, o jis iš manęs atėmė didžiausią vaikišką svajonę – tapti pionieriumi. Ir nebeturėjau šanso susigretinti su šauniais herojais iš filmo „Viešnia iš ateities“, kurie padėjo Alisai rasti mielafoną (minčių skaitytuvą). Ji laiko mašina iškeliavo į ateitį… O aš taip ir likau amžinu spaliuku.

Prabėgus daugeliui metų aš radau savo laiko mašiną, ja man tapo knyga – „Pietinia kronikas“ (toliau „PK“). Su ja grįžau praeityn. Ir užplūdo mane Nostalgie bangos, ir sugrįžau į devyniasdešimtuosius.

Prieš akis stovi žmonės duonos prisigriebę parduotuvėj, ne iš didžiojo bado, tiesiog tai kontrabanda Latvijon. „PK“ prikelia iš nebūties pamirštus momentus atmintyn. Grįžtu į Filatelistų klubą, paauglystėj buvau gan aktyvus ten dalyvis, kur ne tik markutes, skarbonkes, monetas, banknotus „i šiaip visoki chlama“ žmonės pardavinėjo arba keitėsi, žodžiu sekmadieninis džentelmenų kolekcionierių susirinkims. Ne viens iš mūsų ten savo verslumą išbandė laukinio kapitalizmo laikais. Tenais „PK“ personažai pardavinėjo plakatus, po to persimetė prie Centrinio turgaus vartų, kur ir ašai juos pirkau. Vėliau atsirado lenkišks „Popcorn“ žurnals iš kurio vidurių mes traukdavom sava žvaigždžių – 2 Unlimited, Ace of Base ir kitų plakatus. Iš to reikalo ir aš pasidariau biški kapeikų.

Mes džiaugemės Vakarų televizijų vaizdais per MTV, RTL, SAT1, VIVA. Nors beveik nieko nesupratom, bet klausėm tos pačios muzikos (didelio pasirinkimo gi nebuvo). Su „PK“ personažais mane riša ne tik Pietinio gatvės, kuriomis mes trainiojamės, bet ir to laikotarpio bendros patirtys ir problemos…

Devyniasdešimtaisiais buvo vienintelė komanda pasaulyje, kurios ištikimi fanai buvom – tai Chicago Bulls su nepakeičiamu kašio Dievu Jordanu, o visos kitos tik šešėliai. Tai va jei tu ne su buliais, tu ne prie chebros. Kiekvienas normalus pacans turėjo Chicago Bulls beisbolke, bo nešioti USA California buva išeinantis iš mados reikals. Ir aišku maike su magiškuoju 23 numeriu ar bent Jordano fizionomija.

Neatsiejams gezo garderoba atributc buvo treningai pirkti turguj (sava nusipirkau Pabalių). Kaip sako „PK“ personažas Rimis: „Treningai reikalingi ne tam, ka sportuotum, į ne tam, ka neturietum ko kita apsirengt’. Treningai reikalingi tam, ka jaustumeis normaliai, toks kaip visi. Nei per siūlę kitoks. Nei spalva, nei modelis, nei ten kokie pričindalai netur’ skirtis nuo to, kaip ka visi vaikšta.“ Mana treningiukai buva standartiniai, tik va kelnių pumos ženkliuks elektrinės spalvos, o visų kitų raudons. Dėl to jaučiau didelį diskomfortą, kad nesu kaip visi 🙁

O ant treningiuku mes maudavomės kožą. Ir koks tu bachurs be jos!!! Kaip teisingai Kmita rašo: „Nesvarbu, kad jinai pasiūta iš gabaliukų – koža yra koža.“ Na dar chebra nešiodavo sidabrines „Los Angeles Kings“ striukes, nesvarbu, kad visiems buvo px tas hokėjus. Šita mano vaikystės svajonė neišsipildė,deja…

Pamenu mes visi svaigom dėl NSO,tuomet dar nebuvo šizofreniškų konspiracijos teorijų apie reptiloidus, dažno iš mūsų slapta svajonė buvo išvysti juos danguj. Kiemuose gezai pasakodavo (fantazuodavo) istorijas, kad kažkas matė juos pakibusius virš Nuklono. Išnyra atmintyn apdulkėjusios istorijos iš praeities.

XXI amžiaus gyventojai nesupras šių RK žodžių: „Ką aš mokysiuos informatiką, kai mes tenai siedžiam į rašom į sąsvinį IF… THEN..“ Taip mes mokėmės informatikos ant popieriaus, skamba makabriškai bet tokia realybė buvo. O jaunimėlis mažai ką nutuokia apie kasetes, kurios jau tampa praėjusio amžiaus atributu.

Aš kaip ir „PK“ pagrindinis personažas ir tūkstančiai kitų Pietinio vaikų-paauglių vasaromis buvom „deportuojami“ į kaimus (apie tai esu rašęs savo „L@IŠKUOSE“). Tenais mes tapdavome Robinhudais su iš lazdyna pasidarytais lankais ir „mėgaudavomės“ žemės ūkio darbais. Taip pat ir kultūrindavomės bandydami perskaityti privalomas knygas. Kaip saka Rimis: „Nesvarbu, ka aš čia tik skaičiau noriedams pažymius pasigerint’.“ Tokie tad buvo mūsų vasaros vargai… I da iš „PK“: „Reik’ tiek metų nemiegt’ to kaima, ka galu gale jisai išmokytų tave kitaip žiet’ į gyvenimą. <…> Tada atsipalaiduoji į pradedi žiet’, kas aplinkui, ne kaip į kalėjimą, o kaip į vietą, kur tau visai gerai. Jeigu ne uodai i ne muses“.

Mus netgi ištiko tos pačios metamarfozės, aš išsinėriau iš treningų, kaip ir Rimis rašo – „mana suplyšę džinsai, paauginti plaukai“, aš taip pat užleidau banglą, nes pasikeitė muzika – pasikeitė pasaulėžiūra. Ir tai nutiko ne mums veniems, žinoma kažkas pasiliko amžinais forsais…

Yra daug knygų, kuriuose mes susitapatiname su personažais, bet tik vienetinėse esame jų „veikėjai“. Viena iš tokių „Pietinia kronikas“. Rašau tai absoliučiai subjektyviai, nes pats esu Pietinia vaikis. Jei tau virš 30 seniai, ši knyga padės tau grįžti į nebegrįžtamus laikus, o jaunuoliams pamatyti gyvenimą, koks jis buvo XX amžiaus pabaigoje.

Ir užbaigsiu Rimio žodžiais :“Kaip Coca-Cola niera vien limonads, kaip Adidas niera vien treningai, kaip Chicago Bulls niera vien komanda…“. Taip ir „Pietinia Kronikas“ niera vien tik popromanas, parašytas šiaulietiška kalba, tai 90-tųjų kartos paauglio, lietuviškojo H.Kolfildo, brandos istorija – tapimas suaugusiuoju.

← Previous post

Next post →

1 Comment

  1. serzas

    O aš visa dar laukiu dienos, kada perskaitysiu Pietine bibliją 🙂

gal nori pakomentuot?