RETRO. Šis tekstas buvo parašytas “gūdžiais” 2012 -tais. Ar kas nors pasikeitė nuo tų laikų a?

[Skiriama gladiatoriams ir tiems kurie netapo jais]

Ar pasikeitė kas nors nuo Romos laikų, kai vergai kaudavosi dėl savo gyvybės vieni su kitais ? Tikriausiai nė velnio, tik viskas tapo daug rafinuočiau. Tik nesakykite, kad dabar nėra praliejamas kraujas, žinoma ne tokiais kiekiais, kaip antikos laikais.

Pamenate vaikystėje – paauglystėje mūsų kambarių sienas puošė sportininkų plakatai, kaip kaimo močiučių šventųjų paveikslai.  Močiutės iškeliavo anapilyn, paveikslai dabar dulksta ant spintų, mes užaugome, o plakatai nusėdo šiukšlių dežėse arba prilipo prie garažų sienų… O tadais mes svajojome tapti panašūs į savo dievaičius !  Eidamome į būrelius, sporto mokyklas ir buvom pasiruošę tapti krepšininkais, futbolininkais, rankininkais ir t.t. Keitėmės kramtomos gumos popierėliais, lipdukais, kortelėmis su mūsų dievukų  ikonomis.  Metai bėgo – keitėsi interesai,   kas pasuko į gatvę, kam traumos užtrenkė duris į didyjį sportą. Tik vienetai pradėjo kopti į Olimpą. Ir tik maža saujelė iš jų galbūt  pasieks žvaigždes… Prisiminkime truputį istorijos.

Mūsų dienos tikriausiai vėl prasidėjo 1896 metais, kai buvo reanimuotos Olimpinės žaidynės. Buvo duotas startas ir plebsas masiškai vėl pajudėjo į arenas – kas kovoti, o kas spoksoti ! Daugeliuj amžių po Romos imperijos griūties patricijų ir plebėjų sportas buvo atskirtas. Nes imperatoriai su savo šauniausiais pasirodymais prieš amfiteatrų tūkstantines minias, nugrimzdo pagonybės užmarštin. Atėjo krikščionybė ir viduramžiai.  Tais laikais aristokratai savo šaunumą demonstruodavo riterių turnyruose, kur  prasčiokai žioplinėdavo. Aišku, kad jie turėjo ir savo atrakcijų –  daužydavo vieni kitiems snukius ar ridendavo kokį nors tai daiktą panašų į kamuolį. Kai dvarininkai su cigarais burnose daužė dramblio kaulo rutulius ant biliardo stalo, prastuomenė toliau murkdėsi savo purve !  Žinoma aukštuomenė palaipsniuj atleido vadžias, perleisdama savus žaidimus plebsuj, neužmiršdama pasiimti už tai licencijos mokesčio –  žiūri susimokėk. Šis teiginys be abejo negalioja golfui,  škotų piemenų žaidimas, buvo taip delikačiai subrandintas, kad dar daugelį amžių liks išrinktųjų klasės privilegija. Yra kertami miškai (Žemės plaučiai), žemė nuolat brangsta, žmonių populiacija vis auga – reikia statyti naujus namus, sėti pasėlius, o visokio plauko nuvorišai tuo tarpu ir toliau smaginasi golfo laukuose. Nes jie yra mūsų dienų gladiatorių šeimininkai !

Na aš kaip neprofesionalus istorikas grįžtu prie antikos terminologijos 😀

Ciceronai, senekos ir kiti intelektualai pasakys, kad sportas – tai tuščiagalvių primityvių laukinių žaidimai ir narciziški komodų šou. Bet palaukite išmintingieji !!!!!  Ar žinojote, kad kiekvienas  gladiatorius [ pvz. krepšininkas ar futbolininkas ]; turintis didelį talentą, kaip jūs pavadintumėte užsiimti šiuo niekalu; turi visą komandą, nuo masažistų iki psichologų, kurie suteikia penkių žvaigždučių servisą jam. Nuo kūno iki sielos, kaip sakant 🙂

Taip atskleisiu jums kitą – nuodėmingąją pusę, jei kaip žirgai ar mūsų dienų automobiliai, tiesiog žaisliukai patricijų rankose.  Jie tobulinami lyg  kyborgai – procentaliai apskaičiuojamas jų šoklumas, greitis, reakcija; akių matomumas [ aikštės matymas ]; raumenų kubatūra; ūgis, bendras svoris bei defektai  [ traumos ] ir susidevėjimo amžius [ darbo stažas amfiteatruose ]. Gladiatorių kovos nėra vien tik pramoga, tai ir mokslas kartu. Specialistai analizuoja priešininkų silpnąsias vietas pasinaudodami naujausiomis technologijomis [ įvairiomis sudėtingomis kompiuterinėmis programomis ]. Ruošia įvairias strategijas, rengia gladiatorius psichologiškai, kaip kokius spartiečius paskutiniems mūšiams, nes priešas daug kartų galingesnis.

Be mokslo norėčiau priminti ir apie dvasiai brangų teatrą. Taigi kai kurioms gladiatorių mokykloms ypač būdingas teatrališkumas. Krepšinyje legendiniai buvo jugoslavijos atletai [nevengdavę net spjauti priešininkui į veidą, šlykščiai žema], na o futbole mūsų dienomis sako nepralenkiami yra barseloniečiai. Kažkoks ”išdavikas” parodė visam pasauliuj, kaip šie futbolinkai yra mokami aktorinių sugebėjimų. Jie griūna ant žemės, susiriečia iš begalinio skausmo, užsidengdami veidą, vos nenualpsta, kad tik sukeltų teisėjų ar publikos gailestį. Kartais jie gauna oskarus už tai, kartais būna demaskuojami.  Bet kas pasakys, kad kitose galinguose gladiatorių mokyklose, nevyksta kažkas panašaus ? Tai žino tik tie, kas sukasi jų virtuvėse.

Gladiatorių kovos, tai milžiniškas verslas, tikriausiai nusileidžiantis tik naftai, ginklams ir narkotikams. Kur sukasi milijardai. Ir čia dažnai negalioja jokia moralė. Patricijai perka šlovingąsias gladiatorių mokyklas ir vienas kito neklausia iš kur pinigai. Ūkanotame Albione, kapitalizmo lopšyje, vakarų demokratijos karūnos pasididžiavime, rusijos banditai ir arabų naftos šeichai supirkinėja britų tradicijas. Raudonasis komunistinis drakonas atslenka, iš porceliano šalies ir greitai taip pat atsikąs savo pyrago dalį, pamatysit ir paminėsit mano žodžius. O vietiniams tik belieka skėsčioti rankomis. [Neminėsiu jankių, juk jie britų draugai, padorūs verslininkai].

Patricijai kaip vaikai [deja labai godūs ], keičiasi savo gladiatoriais, kaip žaislais mes mainydavomės  su savo draugais arba iš jų skolindavomės.  Jie kartais [deja labai dažnai ] neatsiklausia gladiatorių nuomonių, apie tai jums gerai papasoktų Big Z [ Ž.Ilgauskas ]. Ir apie išpirkas pridėtų.  Tik pasakose andersiniškose žaislai prabyla su jausmais. Kodėl patricijuj turėtų sopėti galvą, dėl ”vergo” sopulių, plebėjus erzina taip pat kai numylėtasis gladiatorius nepasirodo arenoje ir neatstovauja savo tribūnai. Jie nežino, kad sunkiai serga jo mama ar vaikas, o gal jis tiesiog pavargęs nuo kovų, nori persibintuoti senas žaizdas ir  laiką praleisti su šeima.

Tuomet į amfiteatro sceną įžengia naujas gladiatorius, gal būt jis nauja superžvaiždė! Ne visada visi žino [ypač liaudis] kaip jis pateko čia, gal geras pirklys jį nupirko, o gal įtakingas patricijus jį globoja. Koliziejuje taip visuomet  – ateina metas pasitraukti seniems kuinams ir užleisti vietą jauniems grynuoliams. Toks žemės dėsnis lapai krenta rudenį, kai kuriems pasiseka jie net pratempia žiemą, bet pavasario vėjas juos nuplėšia. Nenutrūkstantis procesas.

Užatlantiniai patricijai rengia vergų turgus ir rodo publikai fantastiškiausius pasirodymus, nes ten patys geriausi koliziejai ir kaunasi patys talentingiausi gladiatoriai. Jie kaunasi ant parketo, žolės ar ledo [ senovės romiečiams deja trūko tais laikais technologijų]. Rodos gladiatoriuj patinka naujasis šeiminkas [dosnus], o šis šypsosi ir jau susitaręs iškeičia jį į kitą.  Bet kam tai rūpi a ? Kaip sakant visi patenkinti senasis ir naujasis šeimininkai, pirkinys ir mes , na kartais būnam nepatenkinti.  Tuomet prasideda gatvėj šurmulys – kodėl šeiminkas nusipirko šį ”šunį”, mums jis nepatinka, o jei nusipirko puikų žirgą, mes plojame katučių. Prasideda maratonas ir puikusis bacefalas, nešuoliuoja taip sparčiai kaip mes norėjom ! Po velnių jis gauna per savaite tiek avižų, kad daugelis iš mūsų turi visą amžių art.  Kartais jis kaip  mustangas nori pabėgti į pampas [ kaip koks Tevezas ]. Šeimininkas nenori paleisti – šeria geriausiomis avižomis, vargšelis ilgisi savo tėvynės, bet sunkus aukso apynasris jį tramdo. Arklys depresuoja, pradeda rodyti kaprizus ir net ožiuojasi. Tik mes sėdintys ant šaltų koliziejaus suolų nežinom tikrųjų priežaščių. Aišku purvasklaida [geltonoji spauda] paskleidžia daug paskalų, o tiesa kaip visuomet slypi anapus…

Už atlanto kartais įsiplieskia spartakų sukilimai [kaip antai paskutinis NBA lokautas], deja ne dėl laisvės… Gladiatoriai bando sutramdyti gobšuolius šeimininkus, įsiberti daugiau sau monetų į skraitį, nes tai jų, kaulai trupa ir lūžta, jų kraujas ir prakaitas yra liejamas koliziejuose. Likę be kovų jie valkatavo po svietą, surasdami naujus šeimininkus. Kai kurie turtingi kaip karaliai [K.Brajentas] parodė liežuvį, bandžiusiems prisijaukinti naujiems šeimininkams [tikriausiai aukso mažai buvo pasiūlyta]. Bet tuo pačiu ir nuvylė plebsą, kai buvo skalambijama per visus galus, kad tuoj jų provincijoj [Turkijoj] nusileis krepšinio mesijas.

Gladiatoriai nėra tik kalnas raumenų, kaip jums gerbiamieji senekos gali pasirodyti, kurie tik moka mojuotis rankomis – kojomis su įvairiais padargais. Jie yra ir veidas – gero gyvenimo ! Savo pavyzdžiu užkrečia vaikus, kurie nori tapti panašūs į juos ir dažnai padeda ištrūkti vaikėzams iš purvinų gatvių.  Jie uždirbtas monetas dalijasi su nuskriaustaisiais [įkuria visokius fondus]. Baigę karjeras arenose įkuria naujas gladiatorių mokyklas, medžioja naujus talentus [skautai], treniruoja, konsultuoja. Arba investuoja ir toliau rūpinasi savo šeimų gerove.

Kartais gladiatoriai tampa klounais, savo arba ne savo valia. Užuot koviesi amfiteatruose, jie reklamuoja gėrimus, šokoladą, laikrodžius, batus ir apatinius. Komandai reikia lėšų ir čia vertelgos nepraleidžia savo šanso. Kai kurie gladiatoriai iš reklamos uždirba daugiau, nei iš kovų. Ir jie tampa apgailėtini, kaip koks D.Bekemas balerina ant žalios vėjos, praėjusių dienų šešėlis, bet cezariai savo šlamšto imperijose [kvepalų, skudurų ir kito š… ].

Kitiems auksas apsuka galveles ir jie savo fortūnos raištį iškeičia į vyną ir mergeles,  o jei neduok dieve į berniukus, tai liaudis niekad jiems nebeatleis! Ir lieka sedėti prie suskilusios geldos gete iš kurio išlindo, deja. Kiti vos tik atsidūrę koliziejuj, nepamiršta savo gatvės instinktų ir mojuoja ginklais prieš savo brolius, kai turi būti vieningi kaip kumštis, prieš kitą gladiatorių būrį.  Nors jie būna publikos numylėtiniai, apgaubti šventumo aura, jie yra toks pat mėsos, kraujo ir kaulų rinkinys kaip mes, tik skirtingos komplektacijos [ir be abejo talento]. Jie šlapinasi ant sienų ir linksminasi lyg paryčių su pupytėmis. Tačiau negalima visų gi ant to pačio kurpaliaus mauti.

Kiti gi peržengia visas ribas, štai kaip toks tūlas O.J.Simpsonas [ne jis ne legendinio serialo personažas], tik buvusi amerikietiškojo futbolo žvaigždė. Pasielgė kaip tikras Otelas, nudaigojo savo buvusią žmonelę ir jos draugužį. Ir išlipo sausas iš balos, velnio advokatų padedamas, bet neilgam… Jam kraujas virte vire, sumąstė vyriokas atsiimti buvusias savo taures [parduotas ar praloštas, velnias ten žino], su sėbrais įvykdė ginkluotą apiplėšimą. Už šį savo ”žygdarbį” gavo 33 metelius belangės.

Šeimininkai taipogi ne šventieji, kai kurie elgiasi itin šlykščiai. Nukerta ranką ir išmeta į gatvę, lyg  šunį. Kai šeimininkui užeina bėdos, sunegaluoja koks gladiatorius, prisimena išmestajį ir vėl parsivilioja, rodydamas rankoj monetas. O tas vargšelis, nes alksta jo šeima parbėga, jis geras senstantis gladiatorius, dar pakentės kai jį vėl vanos šeimininko lazda. Treneriai tokiu atvejų eiliniai statistai besąlygiškai vykdantys šeimininko idiotiškiausius kaprizus. Nors šeimininkai niekad, nebuvo gladiatoriais [kaip koks Pinokis], bet mano esantys dievai nes turi aukso. Jie patys paima žaidimą į savo rankas ir vadovauja kovai, moko kaip gladiatoriai turi skydą laikyti ir durti.

Pamatę, kad gali kontroliuoti mases, jie pradeda kurti politinius judėjimus, kad patektų ant Kapitolijaus kalvos. Politikieriai visada nori savo klane turėti kokį gladiatorių, nes jie publikos numylėtiniai. Gladiatoriams, kartais pavyksta pakilti į patį Olimpą [senovės graikai dar nežinojo, kas yra Džomalungma] ! Vaikėzas iš tolimos gūdžios provincijos, alinančio darbo dėka tampa raumenų kalnu, vėliau pakviečiamas į sudegusį teatrą, tampa publikos numylėtiniu, galiausiai patricijų dėka tampa saulėtosios Kalifornijos gubernatoriumi. Visiems girdėta Arniaus [A.Švarcnegerio] gyvenimo istorija. Tikriausiai bus vėliau suvaidinta ir sudegusiam teatre [Holyvude], kaip ir šimtai nuostabių gladiatorių kovų vykusių anksčiau atgimsta plačiuosiuose ekranuose.

Juk filmai, dainos ir anekdotai apie gladiatorius visuomet yra šviesesni, šiltesni, nei apie tuos kurie iš senato.

Kartais koks pašlemėkas iš kokios patricijų klikos, pasako kad sportas tai ne politika. Oi ir dar kokia politika, kruvina politika ! Pradedant nuo gatvės peštynių, kada už gladiatorių mokyklų garbę, mušasi [ir žudo] kiemo vaikėzai. Kartais neleistinos kovos įsiplieskia pačiuose koliziejuose, kai skrenda akmenys ir buteliai į gladiatorius, kaip kad Europos kultūros širdyje Graikijoj [nesakau, kad taip nenutinka Nigerijoj]. Chuliganų ordos, dažnai su svastikos atspalviu kaip skitai blaškosi po Europą, palaikydamos viena kitą kovoje su kitatikiais.   Kolumbijos mafija, ”prasikaltusius” gladiatorius nužudo [pvz. A.Eskobaras vargšelis buvo padėtas į pavėsį, nes įmušė į savo vartus pasaulio čempionate ] , nes yra statomi šimtai milijonų dolerių už pergales. Tai tik ”mažoji” politika. Didžioji taip pat tampriai susijusi su sportu. Pamenate, Šaltasis karas vyko taip pat ir amfiteatruose, kai susigrumdavo du gigantai Tarybų Sąjunga ir JAV. Turbūt geriausias pavyzdys, kad sportas yra politika, kartais privedanti prie kraujo praliejimo tai  Salvadoro – Hondūro futbolo karas [dar vadinamas 100 valandų karu, vykęs 1969 07 14 – 20 ].

Kam reikalingas sportas – cui prodest? [kam naudinga], manau mums visiems !!!!!!

Gal būt atsakymas slypi senekų [patricijų specialiai užsakytu] posakyje: ”Duonos ir žaidimų”.  Jei jų yra, mažai kas suks sau galvas, kad gretimame kaime [ pvz. Lukašenkos valdose] žmonėms ”užsiuvamos” burnos, o tolimuosiose Imperijos pakrasčiuose – gaudomi vergai ir jų ištekliai plaukia į Romą.

O gal sportas užgožia mūsų tamsiają mėnulio pusę, polinkį naikinti kitus…

Taigi kaip sakė senovės romėnai:  Nieko naujo po Saule [Nil novi sub sole ], nuo Romos laikų, tik technologijos tobulėja…

2012 04 14 London

P.S. Bet aš vistiek myliu savo gladiatorius, kad jie atstovauja mano kvartalą ir suteikia begalinį dvasinį  džiaugsmą, nei tie sėdintys ant Kapitolijaus kalvos.