Štai ir legendinio 66-tojo kelio pabaiga. Aš lietuviškiausiame mieste Naujajame pasaulyje už Lietuvos ribų – Čikagoj. Sakau, gal pavyks „pagauti“ Venckienę 🙂 Žinoma ne dėl jos čia atvykau. Sėdu į metro Clinton gatvėj (Niujorko bendravardėj kurią L.Cohenas minėjo „Famous blue raincaot“ dainoj) ir mėlyna linija mane nuneša į Damen stotį.

Hostelyje paklausiu wi-fi slaptažodžio ir darbuotoja žydaitė su Dovydo žvaigžde ant kaklo jį man „išduoda“. Jis man jau girdėtas, toks pats gi buvo ir Naujajame Orleane. Nieko nuostabaus – šie hosteliai priklauso tai pačiai kompanijai. Baigėsi rūkalai užsuku į gėrimų parduotuvę ir mane ištinka šokas. Pigiausios „Pallmall“ cigaretės kainuoja 11 dolerių, beveik 3 kartus brangiau nei Angelų mieste. Užeinu į visparinį supermarketą, o ten kaina dar didesnė. Nutariu rasti pigesnių – kontrabandinių rūkalų, po velnių aš gi lenkų rajone, kažkur turi būti jų sklep’as. Klausiu vietinių – jie man nurodo kryptį, žygiuoju – kvartalas po kvartalo ir vis bergždžiai. Galiausiai prieinu mūsų kaimynų restoraną. Užeinu. Pasilabinu su šeimininke senole lenkiškai. Šalia baro sėdinčios merginos prisitraukia savo rankinukus. Savininkė informuoja, kad aplinkui nėra jokių parduotuvių, mat lenkai iš čia išgaravo seniausiai. Susitaikau su realybe.

Aldi nusiperku gigantišką picą. Hostelio virtuvėj įmetu pusė jos į orkaitę. Kol ji kepa, nugirstu pokalbį kaip viena amerikietė pasakoja kitai savo santykius su savo mergina, apie savo seksualinį gyvenimą. Hostelyn grįžta brazilų studentų gauja, jie pasiūlo surengti vakarėlį ant stogo. Belipant laiptais išvystu didžiojo Keruako žodžius iš jo knygos „Kelyje“: „We were on the roof of America and we could do was yell, I guess –- Across the night“ ( Mes buvome ant Amerikos stogo ir viskas ką mes galėjom tai šaukti –- Naktyje). Taip mes buvome ant Amerikos stogo naktyje – internacionalinė publika: korėjiečiai, brazilai, amerikietė, austrė ir australas. Nors buvo šalta, bet alus mus šildė, liejosi kalbos. Amerikietė sutikusi gražuoliuką brazilą pamynė savo principus ir dingo viename iš hostelio kambarių…

Ryte išžygiuoju zonduoti Vėjuotojo miesto. Pakeliui į centrą pamatau Šv.Trejybės bažnyčią įkurtą mūsų kaimynų, o gretimoj gatvėj ir Amerikos lenkų muziejų. Tikriausiai kiekvienas lenkas jums pasakys, kad pats lenkiškiausias miestas už Lenkijos ribų – tai „mūsų“ Čikaga :)Čia, anapus Atlanto mūsų protėvius siejo bendras vargas – vergystė skerdyklose. Kaip rašė U.Sinclair’as XX amžiaus pradžioje „Džiunglėse“: „Lenkus, kurių čia atvažiavo dešimtys tūkstančių, išstūmė lietuviai, o dabar pačius lietuvius išstūminėja slovakai“.

Sliūkinu centro link, užsuku parduotuvėn, o ten alaus ola – alaus skyrius, kaip ir Uraganų mieste(Naujajam Orleane), bet Vėjuotame mieste žiemą kam ji? Tikriausiai joj šilčiau nei lauke 🙂

Pereinu tiltuką po kuriuo teka Čikagos upė, ji man panaši tiesiog į kanalą. Ir štai aš jau downtown’e ( amerikietiškai centras tas yr). Suku kilpa po kilpos, ieškodamas pirmojo pasaulyje dangoraižio, vis klausinėdamas vietinių klerkų kur jis randasi. Niekas neturi žalio supratimo. Pasirodo aš ieškau vaiduoklio – šio pastato nebėra senų seniausiai, taip atsitinka žmogau, kai nepadarai namų darbų – nepatikrini internete.

Padarau keletą foto prie Čikagos Pupos ir judu link ežero. Mičiganas elektriškai žalias. Besėdint ant suoliuko prieina Erikas, su kuriuo vakar išsiskyriau geležinkelio stotyj. Koks susitikimas, čia jums ne dviejų pažįstamų šiauliečių susitikimas Kuršėnuose. Tikriausiai tik galimybių teorijos specialistai gali apskaičiuoti šitą variantą. Persimetame keliais žodeliais ir jis nukulniuoja savo keliais… Praeinu pro fontaną, kurį žino kiekvienas serialo „Vedęs ir turi vaikų“ fanatikas. Jis man nesukelia jokių jausmų. Tiesa pasakius, niekada nesižavėjau šita bukagalvių šeimynėle, kaip daugelis mano kartos atstovų.

Būnant Čikagoj ir nesutikti lietuvių būtų tikra nuodėmė. Lekiu į Balzeko lietuvių kultūros muziejų įkurtą 1966 metais. Vos įėjus po Vyčiu padėtas lietuviško aukso gabalas su antimuziejiniu užrašu: „Please touch! Feel the warmth of amber (Prašom palieskite! Pajuskite gintaro šilumą).Susipažįstu su muziejaus darbuotoja, ji kilusi iš Šiaulių krašto. Kas gali būti maloniau sutikti savą žmogų už tūkstančių mylių? Juk kiekvienam mieliausias savo kaimas, o po to jau Tėvynė. Apžiūriu ekspoziciją – daug čia visokių rakandų, nuo XIX amžiaus kirilica parašytų lietuviškų maldaknygių, smetoninės Lietuvos atributų – monetų,žurnalų ir t.t. Čia ir lietuvių pabėgelių asmeniniai dokumentai. Knygų lentynoje išvystu Lietuvos Tarybinę Enciklopediją ir laiko mašina grįžtu į paauglystę, kuomet vieną vasarą perverčiau visus berods 16 jos tomų. Šiuolaikinis jaunimas jausmo to nesupras, kuomet jo kišenėse pūpso išmanusis telefonas ir tu viską gali pagūglinti. Ach,amžiams prarastas atradimo jausmas. Muziejininkė supažindina su pačiu Stenliu Balzeku, muziejaus įkūrėju ir savininku. Įvyksta trumpas pokalbis ir jis nuskuba savo reikalais, o aš savais.

Mc Donalde suvalgau porcija šlamšto ir suprantu, kad čia nebe lietuvių teritorija, ją užkariavo lotynosai. Žygiuoju toliau, kvartalas po kvartalo ir aš pasiekiu mažą lietuvišką oazę. Prieš mane stūkso granitinis monumentas mūsų tautos herojams – Dariui ir Girėnui. Jį 1935 metais pastatė Amerikos lietuviai.

Temsta, laikas namolio – į hostelį. Užsuku į meksikiečių krautuvę, paprašau pigiausių cigarečių. Ir chuanas pasiūlo už 3 baksus, 3 kartus perklausiu ne 13 bet 3. Na sako jos tokios, jei esi rūkęs – tai žinosi. Paimu du pokus pigumos. Išėjęs užsitraukiu dūmą „Dark horse“ papiroso ir suprantu ką pardavėjas turėjo omenyj. Tokio arklio šūdo tikriausiai nesu rūkęs gyvenime.

Ryte apima apatija, lauke dargana ir nieko nesinorisi daryti. Pasilieku hostelyj… Taip ir nenušliaužiu iki gyvosios basketbolo legendos – Maiklo Džordano paminklo, taip ir neužsiropščiu į kažkadą aukščiausią Pasaulio dangoraižį (nuo 1974 iki 1998 metų) – Willis Tower’į (anksčiau žinomą, kaip Sears Tower), ach kitą kartą – pasakau sau. Užmušinėju laiką iki vakarinio traukinio.

Aš vėl kelyje… Traukiniu naktyje judu link Kanados. Jis pradunda pro Lebroniaus namus – Klyvlendą. Ryte aš jau Bafale. Mieste – bankrote, toks jis man pasirodo mano draugai. Stotis nykštukinė. Jokie autobusai iš čia nevažiuoja miesto centran. Prisiminiau, viena pakeleivė amerikietė, bekeliaujant Čikagon man pasakė, kad Bafale nėra Uberio. Ir tai tiesa. Antrajame Niujorko valstijos mieste su daugiau nei dviem šimtais tūkstančių gyventojų!!! Tenka kooperuotis su amerikiečiais, kurie taip pat lekia centran ir lipti į taksi. Taksistas indūsas maloniai pasisiūlo nuvežti link Niagaros Krioklių viešbutyn pasakęs, kad nuo čia nevažiuoja jokie autobusai, nes sekmadienis. Beto jis puikiai žinąs, kur manasis randasi. Atvykęs pamatau, kad viešbučio šeimininkai pasirodo besą indai. Pavaišina likusiais pusryčiais, nors jau artėja pietūs. Nesedėsiu gi viešbutyj, paklausiu kaip nusigauti miestan. Ir nupėdinu link autobusų stotelės. Ir pist… atvažiuoja maršrutinis autobusas iš Bafalo… Pasitvirtina auksinė gyvenimo taisyklė – dušmano darbas yra dulkinti turistus. Na ne visi taip gi daro…

Išlipu prie Senekos kazino. Nieko sau pavadinimas pamanau. Bičiuliai senovės romėnų filosofas niekuo čia dėtas. Tai tiesiog indėnų genties pavadinimas. Viduje įsikūręs ne tik kazino, bet ir koncertų salė su restoranais ir indėnų suvenyrų pardotuvėlėmis. Čia gali ramiai prisėsti ant suoliuko ir sutraukti cigaretą, lyg Akropolyj gaudyti wi-fi’jų. Čia jums brolyčiai ne Europa. Bet čionais atvažiavau gi ne lošti, tad maunu lauk iš tų velnio namų, kaip dorūs katalikai sako, link pagrindinės atrakcijos.

Miestelis visiškai miręs gal, kad sekmadienis, o gal kad ne sezonas. Vos viena indėnų suvenyrų krautuvė tedirba. Pėdinu palei Niagaros upę, ji garuodama kliokia, šnypščia, nešdama savo vandenį prarajon… Na ir štai legendomis apipiltas Niagaros krioklys (iš tiesų jų trys). Vandens lašeliai kondencuojasi ore. Išsitraukiu savo trispalvę – įsiamžinti prie pasaulinės atrakcijos. Ir prie manęs pribėga būrys žmonių – bendrai foto… Ne jie visiškai ne mano tautiečiai, o azijiečiai – Mianmaro gyventojai. Paklausiu jų, kodėl jie „pavogė“ Lietuvos vėliavą viduryje jos imontavę baltą penkiakampę žvaigždę. Pasirodo jie 2008 metais surengę referendumą eilinį kartą pervadinę savo valstybę, o tuo pačiu ir pakeitė vėliavą, o senąsias „paklodes“ pagal įstatymą sudegino.

Atsisveikinu su tolimosios šalies gyventojais ir judu toliau. Prieinu arką, tai buvęs įęjimas į pirmają pasaulyje hidroelektrinę. Nugarą atsukęs į savo buvusią darbovietę sėdi didysis Tesla ir skaito sau brėžinį. Valkatauju po miestelį iki sutemos, kad sugrįščiau vėl išvysti krioklius – tik apšviestus. Praeinu šalia JAV – Kanados pasienio punkto, deja neturiu leidimo kirsti sieną. Aš jau prie tikslo. Tamsuma. Nykuma. Kaip sakant Amerika turi Niagaros krioklius, o Kanada vaizdą į juos. Amerikiečiai juos apšviečia, o kanadiečiai grožisi. Taigi mielieji, jei vyksit Amerikon nepamirškit elektroninėj formoj pažymėti apie leidimą iš jos išvykti trumpam – tai nieko nekainuoja.

Sekančią dieną aš vėl kelyje. Autobusas tikriausiai apvažiuoja visą Niagarą Falls miestelį su visais užkampiais ir paleidžia, kažkur tyrlaukiuose. Net nereikia sakyti, kad stotis „grandiozinė“ kaip ir daugelyje daug didesnių miestų. Sėdu traukinyn ir lekiu Didžiojo Obuolio link. Netoli Bafalo, skaitydamas „komsomolkę“ sužinau, kad mirė Bowie’is. Jo personažo ateivio filme „Žmogaus, kuris nukrito Žemėn“ buvo paklausta ar jis lietuvis, šis atsakė, kad atvyko iš Anglijos… O aš gi dvigubas ateivis – lietuvis atvykęs taip pat iš Albiono Amerikon.

Niujorke, Pen stotyj susitinku brazilus iš Čikagos ir perduodu vokelį vežtą iš pačio Vėjuotojo miesto. Ne nieko nelegalaus, ne pakiša jame, o tik 20 dolerių – jų hostelio depozitas. Rodos smulkmena. Deja nėra laiko, net išlenkti alaus bokalo su gerais žmonėmis… Niujorkas, kaip visada judesyj.

Vienai nakčiai apsistoju Rytiniame Harleme, ryte šlaistausi jo gatvėmis, kur gimė Tupac’as. Pamatau sektantų „Jėzaus kraujo bla bla bla“ bažnyčią, kuri agituoja balsuoti už Trumpą ir vėl padaryti Harlemą didį. Pats gi Trumpas, jei tik turėtų galios tikriausiai deportuotų 90% jo gyventojų 🙂

Žygiuoju per Centrinį parką – „prifarširuotą“ įvairiausių skulptūrų ir monumentų. Išvystu egiptietišką suvenyrą – obeliską (be jo neapsieina nei vienas padorus pasaulio didmiestis), taip pat aibę pasaulinio lygio mokslininkų, kompozitorių skulptūrų. Randu ir lietuvišką akcentą, tik ant jo nė žodžio lietuviškai. Tai paminklas Lenkijos karaliuj, Vytauto pusbroliuj… Praeinu pro čiuožyklą, kurią pats Trumpas padovanojo niujorkiečiams. Ir palieku Centrinio parko teritoriją, aš vėl betono džiunglėse. Šlaistausi kaip Stingas „Englishman in New York“ dainos motyvais tik, kad aš ne anglas, o Airis. Ir ieškau, kur ta MoMa (Modernaus Meno Muziejus)? Tenais, kur Van Gogo „Žvaigždėtoji naktis“ pakabinta.

Randu, bet 25 baksų nesiruošiu mokėti už vieną paveikslą, gerai tūkstančius, bet mane domina tas vienintelis. Šalia muziejaus išgirstu rusakalbius, vienas iš jų gatvės menininkas. Užkalbinu. Jis pardavinėja Niujorko autobusų žemėlapius dekoruotus savo sukurtais trafaretais. Kainelės niujorkietiškos už mažiausiajį žemėlapiuką prašo 20 dolerių. Prieina meno išbadėjusi japonė. Menininkui padedu prakišti jo produktą, pasmulkindamas turistei grąžą. Ir ji nusiperką meno gabalą su nuolaida už 40 žalių. Tai pirmas jo uždarbis per visą dieną… Atsisveikinu ir išvarau į Chinatown’ą.

Viešbutyje pabendrauju su kiniete, paklausiu kur čia rasti geriausią bufetą – nes man žarna žarną ryja. Ji užsimena apie kitus Chinatown’us, kurių Didžiajame Obuolyje yra ne vienas. Rizikuodamas palieku savo daiktus valytojo sandėliuke ir išlekiu laukan. Už kampo vagonėlyje ant ratų nusiperku kebabą… Alkis yra alkis, nėra laiko būti išdidžiam 🙂

Ryte užsiruopščiu ant viešbučio stogo ir gėriuosi saulėta megapolio diena. Laikas nelaukia, tad išlekiu tyrinėti apylinkių. Randuosi Ukrainiečių kaime (Ukrainian Village), tik kad mėlynai-geltonų vėliavų nematyti. Ir štai prieinu sporto klubą – barą. Užsuku vidun, pabendrauju su senoliais – emigravusias čionais po Antrojo pasaulinio karo. Išlenkiu bokalą. Prie manęs prieina jaunesnis, post sovietinės kartos, emigrantas. Ištraukęs iš politileninio maišelio pasiūlo dežę Porošenkos saldainių – suprask pirk. Tenka tik padėkoti, ne tam gi aš perskridau Atlantą. Senoliai rekomenduoja užsukti į vieną iš seniausią Niujorko barų, kurs randasi prie Taraso Ševčenkos vietos. Nepraleidžiu progos apsilankyti istorinėje vietoje. Barmenė įpila du bokaliukus, primenančius man garstyčių indelius. Sienos dekoruotos įrėmintais Amerikos prezidentų portretais, vėliavomis ir pageltusiomis nuo laiko laikraščių iškarpomis, o grindys nuklotos pjuvenomis, kaip 1854 metais.

Vakarą praleidžiu pankų bare su internacionale publika. Pataikau ant laimingos valandos, kuomet perkant vieną alaus gauni du. Barmenas paduoda kortą, kurią pateikus įpila antrą bokalą. Ateini sau su kortų kalade ir… Pirmą kartą sutinku redneką, ne iš Teksaso, o Naujosios Anglijos. Kaimietukas tik antrą kartą gyvenime dideliame mieste (po Bostono). Ir tai buvo vienintelis vietinis idiotas sutiktas mano kelionėje.

Ryte registratūroje pamatau tą pačią kinietę, sutiktą prieš keletą dienų, verkiančia. Ji skundžiasi administratoriui, kad jos kambarys buvo apvogtas. O aš gi rizikavau palikęs savo daiktus tada. Visas sukandžiotas blusų paliekų viešbutį skambiu pavadinimu „World Hotel 101“.

Bet aš judu link kito viešbučio, legendomis apipinto The Hotel Chelsea. Prie įėjimo tarp daugybės memorialinių lentų išvystu ir litvako, poeto ir vieno iš didžiausių pastarųjų laikų dainiaus – Leonardo Cohen’o vardą. Hallelujah!!! Šiame viešbutyje buvo parašyta nemirtingoji Džeko Keruako „Kelyje“, knyga inspiravusį ne vieną – keliauti, taip pat ir mane leistis į šią odisėją. Arthur C. Clarke’as parašė čia savają „2001: Kosmosojo Odisėją“, kurią vėliau ekranizavo kitas viešbučio gyventojas – S.Kubrick’as. Pastarasis buvo ne vienintelis Čelsi gyvenęs režisierius, be Milošo Formano čia buvo apsistojęs Amerikos avangardinio kino krikštatievis, Džono Lenono draugas ir be jokios abejonės didžiausias Mūsų laikų meninkas lietuvis – Jonas Mekas.

Nesuskaičiuojama aibė rašytojų čia gyveno ir tūsinosi, nuo Marko Tveno laikų, tokių kaip Č.Bukowskis, A.Ginsbergas, Simona de Bovuar su Žanu Poliu Sartru. Puikiai jums gerai žinomi muzikantai čia „rengdavo koncertus“ – skandalistas Džimas Morisonas ir Džimis Hendriksas, The Greatful Dead (Lietuvos draugai 1992 metų olimpiadoj), Pink Floyd, Edita Piaf, Madona bei pats „lietuviškasis“ Nobelio premijos laureatas Bobas Dylanas. Pastarojo geras draugelis L.Cohen’as 1968-aisiais čia romaną suko su roko primadona Džanis Džoplin, liūdnojo „Klubo 27“ nare. Tą kartą jiems viskas gerai baigėsi, ne taip tragiškai kaip Sidui ir Nensi. Kai Sidas buvo išmestas iš „Sex pistols“, jie atvykę Niujorkan drauge gyveno ir narkašinosi Čelsio viešbutyj. Ir vieną rytą ji buvo rasta nudurta numeryj. Ar iš tiesų Sidas nudūrė savo meilę Nensi išlieka klausimas? Yra versijų, kad tai dilerio darbas…

Taip baigiasi mano paskutinė diena Niujorke – paskutinė diena Naujajam Pasaulyj. Slampinėju jo gatvėmis, ach kiek nespėta pamatyti – padaryti, na kitam kartui, sau pasakau. Ir išnyra atmintyn eilės pranašiškos parašytos penkeri metai prieš kelionę…

@merica

Aš išplaukiau į Indiją,

O radau Tave – Amerika

Mes rūkėme kartu lapus tabako

Po to veidai krauju pasruvo Jūsų

Karaliuj nuėmėm karūną,

O Bostone išpylėme arbatą

Žmona iš Šiaurės skelė Vyrui

Antausį prie Pietų stalo

Atleidome tarnus, bet

Nauji atsibeldė prie mūsų namo

Aš Airis Pragaro Virtuvėj

Italams plaunantis lėkštes

Valantis batus Sinatrai

Pektojoj aveniu tarp geltonų taxi

Mus neša Svaigulys

Naujo Orleano džiazo

Medkirtys Montanos keliaujantis

Nuo Atlanto link Pacifiko

kaip hipis užsirūko Woodstock’e

& Sex Revoliucija tęsiasi !!!

14:18.31.10.2010