Į Nuodėmių miesta lekiu,ne kadilaku, kaip vieno filmo (”Baimė ir Neapykanta Las Vegase“) personažai, o autobusu. Tačiau autobusų stotyj laukia amerikietiški siurprizai. Norinčių išvykti į Las Vegasą, išleisti savo šlamančiųjų visa krūva, o laisvų vietų vos trys. Ir visi su bilietais. Į autobusą patenka anksčiausiai nusipirkę bilietus. Stoties darbuotoja suorganizuoja kitą išvykimą į Las Vegasą iš kitos stoties. Iškviečia taksi, kompanijos sąskaita žinoma. Įsodina į juokingą mašinytę, kuri perveža per visą stotį laukan. O dieve aš ir pėščiomis būčiau nuėjęs, juk dar ne senjoras. Lauke privažiuoja taksi, bet ne tas… Šalia stovi jo kolegos prieinu perskaitau jų ženklelius ir be ceremonijų jų užklausiu ”didžiosios tėvynės” kalba: Kur manasis taksi? Ir man -Ianas atsako, kad kita firma užsiima tuo. Nereikia būti genijumi, kad atpažintum armėną iš jo pavardės. Įsėdu į taksi ir ten už vairo armėnas, iš akies luptas pirmojo vairuotojo brolis, tačiau totalus tylenis – netipiškas savo profesijos atstovas. Tad ir aš nesivarginu malti liežuviu.

Vairuotojas nuveža į stotį, kažkokio geto pakraštyj. Baisoka, net per gatvę pereiti. Stotyj kažkokia mergiotė, matau, kad vargsta su anglų kalba, tai padedu susikalbėti su salės darbuotoju. Ji – prancūzaitė dirbanti Aupair aukle Amerikoj, pasiėmė atostogas ir taip pat vyksta į miestą dykumoj. Mus skiria penkios valandos iki Pasaulinės backhanalijų sostinės. Bet pirma autobusas trumpam sustoja švenčiausioje vietoje – visiems makburgerių /čyzburgerių mylėtojams San Bernardine. Čia gimė Mc Donalds ir čia prieš 27 dienas liejosi kraujas laisvai. San Bernardinas tapo dar vienu žudynių miesteliu, kruviname Amerikos tragedijos žemėlapyje, kuriame fanatikų musulmonų boniklaidinė porelė sušaudė dvidešimt du žmones. Kaip sakant tegyvuoja ginklų laisvė!!!

Žygiuoju per naktinį Las Vegasą ir klausausi lietuviškų šaknų turinčių„Žudikų“ (The Killers). Juos užaugino šis Nuodėmių miestas. Mums su prancūzaite pakeliui. Prisistatau į nakvynės punktą simboliniu „Sin City Hostel“ pavadinimu. Priešais koplyčia, kurioj susituokė pati Irina Brokovič!!! taip skelbia ant tablo bėgančios raidės. Na bet jeigu jūs nematėte filmo apie šia paprastą moteriškę, tapusia aktyviste, su Džiulija Roberts – pagrindiniame vaidmenyj, tai vargu ar ten tuoksitės? Hostelyje, nors buvau informavęs, kad vėluosiu ne dėl savo kaltės, juodukės administratorės vistiek nuplėšia dešimt dolerių baudos. Grįžta ir prancūzaitė, ji buvo sumaišiusi adresą. Dar viena dešimtinė nuo galvos patenka į darbuotojų rankas. Kaip sakant: „It’s a Capitalism, baby“ – visi čia išalkę grynųjų. Įgrūdu savo mantą į spintelę, o šalia kiniečiai – laimės ieškotojai apsikrovę pokerio knygomis bando užmigti. Prancūzaitė iškviečia uber’į ir mes mauname į trasą. Vairuotojas veža mus Las Vegaso bulvaru ir mes patenkame į The Strip’ą – viso pasaulio lošėjų svajonių svajonę. Čia ne vienas savo valia tampa striptizo (angl. strip) dalyviu, tik vietoj žiūrėjimo į nuostabų moterų nusirenginėjimą, jiems patiems numaunamos kelnės. O po to brangusis, gali nešdintis velniop į visas keturias puses iš šio miražo dykumoj.

Vairuotojas veža ir gidauja, pralekiam Londono akį ir „Veneciją“. Mums iš kairės ir iš dešnės legendarinės kazino bei viešbučiai, mirga ”Miražas”, blyksi ”Flamingas” ir ”Cezario rūmai”. Vairuotojas išleidžia mus ”Paryžiuje”, truputį toliau nuo Eifelio bokšto, prie Triumfo arkos. Prasideda šou.

Čia alkoholis liejasi laisvai, ne taip kaip kitose puritoniškose valstijose ar senelėje Europoje, gali ramiai pliurinti alų iš butelio gatvėj. Turistų medžiotojai gaudo klientus siūlydami jiems limuziną, nuvešianti juos į kazino ar klubą. Pražygiuojam „Holywoodo planetą“, kur „apsiženijo“ rokenrolo karalius ir nuo to laiko čia priviso tų elvių. Kaip pamenate Vegase buvo E.Preslis įkalintas daugelį metų, kaip paukštelis narve ir čiulbėjo jis čia nesuskaičiuojamoms turistų ordoms. O dabar tai daro pinigo kalinė Celin Dion. Žygiuojam toliau. Kitoj gatvės pusėj ”Niujorkas Niujorkas”. Šalimais ir ale Disnėjaus pilis, nors jie tai vadina ”Ekskaliburu”. Užsukame į kažkokią tai kazino, kurių čia kaip patys žinote nesuskaičiuojama aibė.

Lošėjai gurkšnoja nelimonadinius gėrimus ir peša dūmą, pelenai kartais byra ant kilimo čia. Merginos darbuojasi – viliodamos į savo kambarius. Jos bando sužvejoti ką tik atvykusiuosius dar neprasilošusius arba ką tik pinigines papildžiusius turistus. Prisėdu prie stalo gaunu išmaukti. Susibendrauju su meksikiečiu – neaiškiu, tačiau neagresyviu tipeliu. Pastarasis pastato alaus. Keistos manieros, pas tuos majų palikuonis – skiesti alų, kuris panašus į vandenį, ledukais. Saulė pakyla. Pakylu ir aš… Palikęs varganus 20 dolerių. Ne nuodėmė pralošti tokią smulkmę Nuodėmių Mieste. Bet kaip vienas durnelis po kito palieka centus, centas po cento ir prašom taip milijardinis pelnas čia sugeneruojamas.

Laikas grįžti į laikinus nakvynės namus, iš kurių reikia nešdintis. Man išeinant ant durų akį patraukia „iškalbingi“ plakatai: nevartoti narkotikų, nesivesti prostitučių ir nesi…, tam skirtas viešbutis, o ne hostelis.

Ir prasidėjo diena – praėjusios nakties tęsinys, kaip filme „Pagyrios Las Vegase“… Vietinis posakis skelbia: „Kas atsitiko Vegase, tas tegu ir lieka Vegase“. Atleisk Tupac’ai, kad nepadėjau gėlių sąnkryžoj, toj kur sušaudė tave.

Kita dieną grįžtu atgal į LA, juk naujų metų išvakarės. Aš vėl Venecijos paplūdimyj. Ir mes simboliškai keliame taures, kas valandą – už Europoj atėjusius naujus metus. Vakare planai bliūkšta – jokių klubų dangoraižiuose. Išeiname laukan į parką sutikti naujųjų, pasigrožėti fejerverkais. Hostelio bendragyventojai išsiskiria ir mes vedami vieno amerikono atsiduriame prie kažkokios tai knaipės, kuri klubu vadinasi. Vietinio galvos navigatorius prastai veikia, tai kelios minutės iki vidurnakčio atsiduriame prie jachtų marinos – totali nykynė, tyluma ir ne dvasios, tik mes hosteliečiai. Stoviu ir negaliu patikėti, kad atėjo nauji metai, nepajaučiu jų atmosferos. Netgi jokių sušiktų fejerverkų – na ant jų man visada tiesa pasakius nusispjauti. Įkalame kalifornietiško „šampano“ ir grįžtame namolio… Susijungiame su prarasta komandos dalimi. Kaip sakant šventės ateina, šventės praeina.

Suku makaulę, kaip nusigabenti iki San Francisko… Bet kaip bedėlioju dėlionę, niekaip nepavyksta. Tad susitaikau ir sau pasakau: Sudie Franai, kitą kartą Friskai! Vietiniai organizuoja kelionę į Santą Barbarą, nušvinta viltis pamatyti tą pasakų miestelį, kurio ”gyventojai” taip pakerėjo milijonus žiūrovų buvusioje Tarybų Sąjungoj. Organizuoja, organizuoja ir suorganizuoja išvyką į restoraną gretimame rajone.

Paskutinę dieną pabraidau po Ramųjį vandenyną, pasivaikščiojęs po Venecijos paplūdimį, prašoliuoju kičiniais kanalais. Susirenku mantą, atsisveikinu su Vakarų pakrante ir išlekiu stotyn, iš kurios mane traukinys neš link vieno iš pasaulio stebuklų.

Traukinys trumpam stabdeli San Bernardine, o ryte aš jau Flagstaff’e. Ir suprantu, kad dabar žiema, kai išvystu sniegą, ach Saulėtoji Kalifornija buvo mane užliūliavusi. Taip netoli Flinstonų namų, bet aš atvykau į Ameriką, nelankyti Disneilendų ir kitų tv-mitinių teminių parkų. Laukiu autobuso, o atvažiuoja… „mikruškė“. Vietų skaičius, kaip žinia limituotas. Taigi jeigu neužsirezervavai vietos vaikeli, teks tranzuoti, automobilį nuomotis, o gal ir net malūnsparnį jei kišenė leidžia, kad pasiektum Didijį Kanjoną.

Atvykstame į Didžiojo Kanjono Kaimą. Čia sukurtas visas rojus turistams – rodos taip toli nuo civilizacijos, bet su jos patogumais. Viešbučio saugykloje pasidedu savo kuprinę, gaunu taloną, už ačiū, nors nesu jo gyventojas ir pasileidžiu į Motinos Gamtos glėbį. Aplinkui sniegas ir tvyro rūkas, tesimato tik artimiausi kanjono kraštai, bet aš žinau, kad jis prieš mano akis. Šalia pueblo indėnų – hopių (nemaišyti su hiphoperiais) statytuose pastatuose įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlės, kuriuose galite įsigyti jų dirbinių. Muziejuje galite susipažinti taip pat ir su kitų indėnų genčių – apačių ar navahų istorija. Pastarieji buvo įdarbinti JAV kariškių per Antrą Pasaulinį karą. Japonai iššifruodavo visas amerikiečių radiogramas, bet jie neperkando navahų kodo. Google vertėjo juk nebuvo tais laikais pasakytų jums koks XXI amžiaus analfabetas.

Žmonės sako, kad rūkas gali išsilaikyti ir visą dieną… Bet vietiniai dievai mūsų pusėj, jie prasklaido debesis ir atsiveria raudonieji Marso kanjonai, kaip A.M. dainuoja. Nepamenu kelintą dieną, anot Biblijos, Dievas sukūrė kalnus ir upes, bet prie šio projekto padirbėjo – nemažai savo pirštą vedžiojo… Na, bet apie ką aš čia? Juk per vieną dieną kanjono neapeisi ir žodžiais neaprašysi šio gamtos stebuklo, jį reikia pamatyti, įkvėpti jo oro, o aš čia sustojau tik žavingai akimirkai. Vakare grįžta vairuotojas, pavaišina vandeniu keleivius ir mes lekiame Arizonos keliais atgal civilizacijon. Viena jo atkarpa, originali Route 66 dalis, legendinio kelio, kuris kadaise jungė Los Andželą su Čikaga.

Stotis uždaryta. Ir kaip šių dienų gatvės folkloro patarlė byloja: „Шалта бл..“ – gatvėj nemiegosi gi. Būnant Amerikoj neužsukti į Mc Donalds ir motelį, vadinasi nebūti Amerikoj… Motelyj šalta, bet šilčiau nei gatvėj, tačiau nuovargis ir tingulys daro savo, tad nesivarginu varginti administratoriaus. Tik keletą valandų nusnūsti ir vėl į Kelią…

Ir vėl kelelis tolimas link Didžiųjų ežerų… Traukinys sustoja Naujoj Meksikoj, Albukerkėj porai valandų. Išlipu, o prie traukinio platformos susiformavęs turgelis. Vietiniai išpakuoja savo niekučius atvykstantiems keliauninkams, aš taip pat susidomiu vienu džemperiu, bet nusprendžiu pasidėrėti dėl jo grįžęs. Lekiu miestan, nusipirkti kalconų, juk ne Gegužė, žnaibo mano blauzdas. Miestelis išmiręs, dar tik bunda iš provincijos nakties. Užsuku į indėnų erdvią suvenyrų parduotuvę, čia gausi viską, ko tik širdis geidžia nuo marškinėlių, magnetukų, atvirukų iki prabangių taikos pypkių ar tomahaukų. O štai ir džemperių visas kalnas su akcija, kaip sakant imu jauti už ragų ir už dešimt dolerių aš jau pseudoindėnas. Nereiks kvaršinti galvos dėl derybų turgelyj. Kalconų aišku negaunu. Grįžtu stotyn, o turgelio prekeiviai žiū jau šmutkes kraunasi. Darbo pabaiga. Jie grįš tikriausiai, kai atvyks kitas traukinys – rytoj. Tik palikęs Albukerkę, serialų žiūrovai man neatleis, sužinau, kad čia buvęs mokytojas virė metamfetaminą. „Tai ką tamsuoli, tu nežiūrėjai „Breaking Bad“ a?“ – girdžiu jų retorinį klausimą. Nors šį miestelį puikiai prisimenu iš primityvaus kompiuterinio „Hangman“ (Koriko) žaidymėlio.

Traukinys pralekia pro Las Vegasą, nesustodamas. Ne brangieji tai ne Nuodėmių miestas Nevadoj, tai miesteliūkštis Naujojoj Meksikoj. Ratone trumpas sustojimas – parūkymui. Išlipa eilinė amišų šeimynėlė, juos nuolatos sutinku traukiniuose, mat Dievulis jiems neleidžia lėktuvais skraidyti. Trumpam užsukame į tobulo stačiakampio valstiją Koloradą. Išlipu kojas pramankštinti nuostabiame miestelyje, kurio vardą iki pamėlynavimo kartoja kiekvienas fašistuojantis putinistas – La Junta (La Chunta). Bet svarbiausia, čia gimė iškylus Amerikos kontrkultūros atstovas Kenas Kizis. Taip, taip tas pats „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorius.

Naktį traukinys dunda per Didžiąsias Lygumas – Kanzasą, o ryte sustoja garą nuleisti Kanzas Sityje, bet šis miestas, brangieji randasi Misūryje. Šią šokiruojančią žinią man praneša, naujas pažįstamas amerikietis, šaunus vyrukas Erikas. Iš akies luptas Bruce Willis. Susibičiuliaujame. Kelionė neprailgsta – turime daug kalbos. Vidutinio amžiaus vyriokas, dviejų dukterų tėvas, bet širdyj amžinai jaunas. Apsikeičiame kontaktais. Kelionės pabaigoje jis išduoda paslaptį, pasirodo jis besąs vegetaras. Štai ir Šešiasdešimt šeštojo kelio (Route 66) pabaiga. Įveikta +-3200 km atkarpa. Mes atvykome į Vėjuotajį miestą, lietuviškiausią miestą už Lietuvos sienų – Čikagą.