Kalėdų rytmetis ir aš Cali (Kalifornijoj) , taip toli nuo artimųjų, kitam pasaulio gale. Angelų miesto Union (Vienybės) stotis alsuoja prabanga ir knibždėti knibžda padugnėmis. Parduotuvėlėje užverda konfliktas vienas juodukas norėjo „nufyrinti“ kito dviratį. Sekundinis karas greitai baigiasi – vagis žaibiškai pasprunka nieko nepešęs. Apsauga nespėja nesureaguoti, nors pamatę sėdintį ant grindų pavargėlį, jam sukomanduoja atsistoti. Ant odinių suolų taip pat nevalia sėstis, jei tamstele neturite traukinio bilieto, jiems ne motais, kad tu ką tik atvykai į LA. Jie nesidomi – tu turistas ar benamis. Tokia čia tvarkelė. Nors tualete karaliauja valkatos. Bendrakeleivė bulgarė Iskra iš manojo traukinio septyniasdešimtmetė senolė, pasibasčiusi po Valstijas, nuostabiai kalbanti angliškai ir rusiškai paporina, kad Los Andžele pastaraisiais metais darosi vis pavojingiau. Meksikiečiai vis aukščiau pradėjo kelt galvas, sakydami, kad Angelų miestas priklauso jiems. Čia ji jaučia karo stovį. Policija, pasak jos, taip pat dvelkia šalčiu paprastiems žmonėms. Kartą ji paprašė pažiūrėti jos lagamino policininkų minutėlei, grįžusi neberado savo daiktų, tad dabar keliauja su kartonine dėže. Padedu nunešti jos mantą link kasos, kad ji galėtų pasikeisti bilietą.

O lauke, priešais stotį išdidžiai plazda Kalifornijos Respublikos vėliava, nepripažintos valstybės egzistavusios mažiau nei vieną vasaros mėnesį 1846 metais. Kadaise ši teritorija buvo meksikiečių. Emigrantai čia plūste plūdo iš Valstijų, kuomet tarp JAV ir Meksikos tvyrojo karo stovis. Naujakuriai turėdavo įsikurti per tris mėnesius, jei nepereidavo biurokratinio aparato žabangų, privalėjo keliauti namolio, Meksikos valdžia turėjo teisę deportuoti nelegalius svetelius. Skamba fantasmagoriškai XXI amžiuje, o gal ir ne?

Klausau Maestro K „Kaliforniją“, nors ir koveris, bet toks mielas lietuviui. Autobusas veža į Veneciją, vinguriuodamas per pavojingajį Inglewood’ą, kurį apdainavo 2Pac’as savo „Kalifornijos meilėj”. Šmėžuoja jo kontūrai už lango, o viršuj reklama klausia:“Kuo užaugęs būsi? Tinginiu ar… ?”. Ir štai Los Andžele pagaliau suprantu ką reiškia betono džiunglės, čia nėra plytelėmis klotų šaligatvių, tik betoniai blokai suguldyti. Hostelis gerai užkonspiruotas, jokios iškabos, o jūs galvojate, kad tik Palangoj močiutės nuomoja savo apartamentus be licenzijos? Penkiolika minučių nuo laikinosios pastogės ir prieš mano akis atsiveria Ramusis Vandenynas. Palangišku tiltu, nesušlapęs kojų, bandau į jį brist kuo toliau. Išmintingas ženklas žvejams byloja, nevalgykit užterštų žuvų – barakudų ir kitų. Juk barakudos čia valgo turtinguosius.

Amerikos Veneciją, taip kadaise šis kurortas vadinosi, įkūrė tabako magnatas. Prikasė jis kanalų, pritempė gondolų. Ir sužibo čia amerikietiška svajonė. Ir pradėjo žmones čia plūsti savaitgaliais iš Angelų miesto ir Šventos Monikos miestelio, kaip šiom dienom turčiai į Dubajų didieji kičo megėjai. Po dvidešimties metų LA inkorporavo šį miestelį savo jurisdikcijon.

Pražirgliuoju pro Venecijos paplūdimio basktebolo aikštelę, kurioj sviedinio pagalba santykius aiškinosi E.Nortono nacis personažas su juodaisiais broliais legendiniam filme „Amerikos Istorija X“. Mūsų dienomis Venecija pakankamai saugi teritorija, nes sako visos padugnės „emigravo“ į Inglewood’ą. Kadaise šiam paplūdimyj susitiko du bičai, vienas iš kurių buvo Džimas Morisonas, taip čia užgimė grupė „The Doors“ amžiams įėjusį į rokenrolo panteoną. Žygiuoju toliau Ocean Drive’u – groja „Hotel California”– amerikietiška Basanavičiaus gatvės priešingybe; alsuojančia menininkų pasirodymais ir riedlentininkų viražais „skate“ parke. Neišrankūs turistai čia ras rojų taip pat. Kiniečių suvenyrų parduotuvės prigrūstos marškinėlių, kuriais targavoja meksikiečiai dažnai ne bumb-bumb angliškai nekalbantys. Pasijaučiu XIX amžiuj lyg būčiau prie keliaujančio cirko durų, kai išgirstu kvietimą išvysti keisčiausius eksponatus pasaulyj. Šoumenas nemeluoja demonstruodamas dvigalvį mutantą vežliuką, o šalia ant laiptų marga suknele susirangiusi barzdotoji moteris. Nesusigundau šia kunstkamera ir keliauju toliau.

Žalieji daktarai žvejoja turistus. Jei jus kamuoja nemiga ar kitos rimtos sveikatos problemos, esat pilnametis, nesvarbu iš kokios pasaulio šalies atklydot čionais, jie greitai jums išraitys receptą. Ne už dėkui žinoma, o tuomet jus galėsit nusipirkt vaistų, kurie Lietuvoj vadinami narkotikais – marichuanos. Ir nei vienas policajus, negalės jūsų supakuoti, jei jūs esate pacientas.

Tenka palikti buvusios sektos namus, kuriam įsikūręs hostelis ir judėti į kitą LA pakraštį, arčiau Centrinio Pietinio parko, netokio saugaus, kaip Venecija. Įsikeliu į vilą su baseinu kieme, bet kam jis man žiemą a? Vila tokia nuostabi, kad neturi kamščiatraukio, tiesa tai juk tik papraščiausias hostelis su iššaukiančiu pavadinimu. Ryte pamatau rajoną savo gražume. Čia kitas kontingentas, nei paplūdimio gyventojai, čia gatvėse gali įkvėpti geto dulkių. Tad nešu kudašių į Holywood’ą. Išsilaipinu Mažojoj Armėnijoj. Čia savo pirmąją „bažnyčią“ atidarė scientologai, kad būtų arčiau žvaigždžių tikriausiai. Kažkur už ukrainiečių centro, vienoj gatvelėj pamatau kažką panašaus į kelio ženklą, kuris informuoja, kad čia gyveno, gėrė ir rašė pats Bukas, visiems žinomas kaip Čarlzas Bukowskis. Maloni staigmena ir tiek, žygiuoju toliau. Armėnų parduotuvėlėje sužinau, kad jie neprekiauja nelegaliais rūkalais, bet galima įsigyti bambalį limonadinės, taip širdžiai mielos Gubernijos giros. Tiesa keistoku pavadinimu – russkyj kvass.

Tolumoj sušmežuoja šventas Hollywood’o užrašas, o apačioj beprotiškai greitkeliu zuja mašinos. Ir pagaliau įsitikinu, kad aš Šventojoj Giraitėj, kuomet po kojomis išvystu žvaigždes. Sliūkinu ir skaitau jų vardus, man visai negirdėtus. Tiesa kiekvienas žvaigždūnas turi susimokėti 30 000 dolerių instaliacijos mokestį. Primena Lotynų šlovės alėją Majamyj, kol neužminu ant paauglystės repo dievuko Marky Marko (jums geriau žinomo kaip geriausio meškino Tedo draugo Marko Wahlberg’o) žvaigždės. Ir pasipila žvaigdžės viena už kitą ryškesnės ir didesnės iš gausybės rago. O su jomis gatvė vis tirštėja turistais. Korėjietis su kryžium kviečia nuodėminguosius prisiminti Jėzų. Garbanotasis Samuelis L Jacksonas ieško Travoltos, seksualios rusakalbės miegančios snieguolės masina nusifotografuoti – pasisielfinti su jomis. O vaikučiams tikras džiaugsmas išvysti Šreką, Voražmogį, Supermeną, Betmeną ir kitus pasakų personažus. Žodžiu, jei turi talentą būt panašus į pasaulinio lygio žvaigždę, čia vieta tau žertis grynuosius kišenėn. O Voražmogis čia ne vienas, pamatau kaip jis su savo broliu dvyniu (gal klonu?) turistų paaukotus pinigus skaičiuoja.

Kas gali geriau parodyti miestą turistui jei ne vietinis? Taigi vakare atsirandu ant aukščiausio kalno visame Angelų mieste, esančio Grifito parke. Apačioje šviesų okeanas tęsiasi ligi pat Ramiojo vandenyno. Viskas kaip Holyvudo filmuose, kuriuos kiekvienas esame matę. Vaizdas vertas milijono dolerių. (Tiesa vėliau sužinojau, kad būtent čia buvo padaryta, viena iš brangiausiai parduotų nuotraukų ant svieto mūsų laikais). Grįžtame miestan, trumpam užsukame prie Šv.Kazimiero šeštadieninės mokyklos – prisiliesti prie dalelytės lietuvybės esančios už tūkstančių kilometrų nuo savo šaknų. Vairuotojas bevažiuojant sako: – O, šitas mokėsi mano mokykloj, galbūt šiais metais jis gaus Oskarą. Žiūriu į autobusų stotelės reklamą ir niekaip negaliu atpažinti to barzdočiaus su kailiniais. Kadaise jis žavus berniukas trumpai vaidino jaunąjį Meisoną ”Santa Barbaroje”, na bet kas JAV žino šitą serialą a? Čia jums ne eks-TSRS šalis. – Čia gi Di Kaprijas – man paporina vietinis ir mes pravažiuojame ( būsimojo Oskaro laureato) mokyklą esančią toj pačioj Šv.Jurgio gatvėj, anglo-saksiškai – St.George street, kaip ir lietuvių parapija. Kaip golyvudo legendos byloja, šioj mokslo įstaigoj Fredis Kriugeris bastėsi, na iš tiesų tik filmavimai čia vyko.

Amerikos lietuvis nuveža į armėnų supermarketą nuostabiu žemaitišku-šiaulietišku vardu“Jons“. Kuriame randu lietuviškų gėrybių. Pasaulio alaus skyriuje randu tėvynėje uždraustą produktą 8,2 % gėralą. Kaip sakant, kas leidžiama eksportui, tas draudžiama vidaus rinkai. Galima rasti čia ir stipresnių gėrimų. Na jei jūsų netroškina, galite užkąsti Palangos ar Vilniaus duonos. Neturėjau daug laiko ieškoti kitos lietuviškos produkcijos. Po trumpos ekskursijos nulekiame prie Los Angeles upės. Mačiau daug upių ant šio svieto nuo žemaičių šventos Ventos iki Misisipės, bet ši… Betoninėse džiunglėse – betoninė ir upė. Jei man niekas nebūtų pasakęs, tai kaip ir jūs brangieji manyčiau, kad tai kanalas, kuriuo betoniniu dugnu teka vanduo. Beeidamas jos pakrante prisiminiau Micheal’o Douglas’o personažą iš filmo „Falling Down“ (kaip lietuviai išvertė jį, velniai žino), kai jis ėjo į dukters gimtadienį karštą Los Andželo dieną. Dabar ir aš einu, tik naktį. Po naktinės ekskursijos važiuojame į vilą, t. y. hostelį tituluojamą šiuo prabangiu vardu. Pro mašinos langą išvystu benamį miegantį parke ant žolės, o aplink jį besiganantį kojotą. Fantasmagoriškas vaizdelis.

Sekančią dieną vėl beldžiuosi per visą LA, kad jį vėl išvysčiau lyg ant delno tik dienos šviesoj. Štai prieš mano akis, tikriausiai žinomiausia pasaulio reklama tapusi ikona – HOLLYWOOD ženklas, kurio dalelytę LAND nupūtė visagalis laikas. Hollywoodland kadaise buvo paprasčiausia reklama skatinanti įsigyti nekilnojamą turtą Šventos Giraitės rajone. Kadaise ji buvo apšviesta, bet turčiams iš Beverli Hilso nepatiko jos „akinamoji“ šviesa. Tad jų skundų dėka – šviesos užgeso. Bet iki ženklo toloka, žygiuojant kalvomis, tikriausiai prieičiau jį tik vidurnaktį. Nepilnamečiai rūko žolę ir apie nieką negalvoja, nors Grifito parke griežčiausiai draudžiama rūkyti. Vienas rūkorius vos nesupleškino Los Andželo, kaip koks Neronas. Nuolatos praskrenda reindžerių malūnsparniai. Jie turi tokias pačias galias, kaip ir policajai. Saulė leidžiasi, laikas leistis žemyn, bet nuodėmė neužsukti į Grifito observatoriją dar vieną ikoninę LA vietelę, kurią jūs esatę matę savo žydruosiuose ekranuose ne kartą.

Išaušta naujas rytas – laikas susirinkti mantą ir vėl į kelią. Žygiuoju saulėtuoju Angelų miestu, kur meksikiečiai ir kiti lotynai krautuvėlėse prekiauja marijomis, rožančiais, žvakėmis, kryžiais ir kita religine atributika. Ir netrukus patenku tarsi į kitą pasaulio dalį, kur Mažasis Tokijas ir Kinų miestas greta (neskaitant El Pueblo), čia užrašai man net skamba azijietiškai – PED XING. Vėliau man amerikiečiai paaiškino, kad tai perėjos trumpinys iš anglų kalbos. Taigi prieinu prie stoties į kurią atvykau, šį kartą manęs laukia nauja kelionė į Nuodėmių miestą…