Kelelis tolimas… nuo Nolos, jums geriau žinomo, kaip Naujasis Orleanas iki vakarų pakrantės tik šiek tiek daugiau nei 3000km. Mūsų laikais tokį atstumą vieni juokai įveikti oru, bet jeigu jūs, kaip žinomas olandų futbolininkas Denisas Bergkampas, paniškai bijot skraidyti ir mėgstat egzotiką, – traukinys jums tikrai padės. Tai ne Transiberija, bet porą dienų teks pasikratyti. Žinoma, šią kelionę galit suskaidyti į atskiras atkarpas, jei turit galimybę.

Traukinys lekia Luizianos pelkėmis tiesiai į Teksaso glėbį, praeityn palikdamas Meksikos įlankos vandenis. Kertant sieną, patenkama į Vienišos Žvaigždės pasaulį. Vakarėjant, priekyje šmėžuoja Hiustono dangoraižiai. Traukinys ratais kvadratais vinguriuoja lyg gyvatė didmiesčio priemiesčiais. Lėtai puškuojam, dangoraižiai tai tolsta, tai artėja. Konduktorius užsimena apie kažkokius mažus nesklandumus. Ir galvon šauna topinė frazė: “Houston, Houston, we have a problem!”

Saulei greit nusileidus, traukinys sustoja ketvirtajame pagal dydį JAV mieste, po viaduku. Pusvalandis pramankštinti kojoms – įkvėpti teksasietiško oro. Išlipus lauk pagalvoju, o ką dabar veikia žinomiausias šių dienų Lietuvos hiustonietis Di Mo, lyg jis man būtų draugelis 🙂 Stotis, nereikia net sakyt, papiliška (jau minėjau apie tą Žemaitijos miestelį). Kadaise Hiustonas turėjo Didžiąją Centrinę Stotį, tiesa, gyvavusią tik 25 metus. O vietoj jos buvo atidaryta ši stotelė 1959 metais. Ji tarsi simbolizuoja traukinių eros saulėlydį ir galutinį Automobilio – Dievo įsigalėjimą Amerikos kelyje. Tokią liūdną istoriją jums paporins ant sienos kabančios įrėmintos nuotraukos ir plakatai iš praeities.

Traukinys pajuda tolyn iš vienos NBA čempionų sostinės kiton. Vidurnaktis. San Antonijas pasitinka kalėdine dvasia. Girliandom pasidabinusios palmės ir XIX amžiaus garvežys šviečiantis naktyj. Stotis didesnė nei Šiaulių, nors San Antonijas mažesnis už Hiustoną. Tad traukinių stotis nėra matas, kurio matuojami JAV miestai. Trys valandos duotos prasiblaškymui. Ką veikti?

Šmirinėju San Antonio upės paupiu – šio miesto centriuku, kur senų senovėje savo arklius girdė šaunieji komančiai. Ieškau pagrindinio miesto akcento, prie manęs prilekia ant dviračio vietinis ir pasiteirauja ar galįs užkalbinti, aš nieko prieš. Ir tada suprantu, kur šuo pakastas, kai jis paprašo išmaldos. Ach šis gyvenimas nelengvas, jei kiekvienam bėdžiui būčiau davęs po dolerį, niekad nebūčiau išvažiavęs iš Niujorko. Ir štai prieš mane San Antonio širdis – The Alamo. Kadaise Teksasas priklausė Meksikai. Į jį privažiavo amerikiečių ir sukėlė maištą prieš korumpuotą meksikiečių valdžią. Įvyko revoliucija 1835 metais. Sekančiais metais čia įvyko skerdynės, kuriomis ji baigėsi. Teksasiečiai davė į kaulus meksikiečiams ir tapo nepriklausoma respublika. 1844 metais Teksasas buvo okupuotas, o kitais metais jau tapo pilnateise JAV dalimi. Regėtas scenarijus tiesa?

Stoviu prie kalėdinės ”Spurs” eglutės, papuoštos krepšinio kamuoliais, burbulais su pentinais, gal pats Tony Parkeris juos kabino? Iš kažkur skamba Feliz Navidad, alsuoju šventiniu oru, laikas grįžti atgalios. Žirgliuoju tuščia gatve, kažkokia kekšė man šaukia, bet nėr laiko veltis į tuščią pokalbį, juk traukinys šikančių nelaukia.

Kaip sakoma Teksaso nepervažiuosi per dieną. Ryte jis vėl už lango. Traukinys braunasi per prerijas, kol trumpam atodusiui sustoja El Pase. Už kilometro gražuolė Meksika verkia prarastų kadais savo vaikų – Teksaso, Arizonos, Kalifornijos… Nors ir tris valandas būčiau turėjęs, nebūčiau aplankęs jos, mat neturėjau leidimo palikti Valstijų. Jei skrisit Amerikon bičiuliai, nepamirškit jo gauti, jis gi nieko nekainuoja. Pietų pertrauka baigiasi, pėdinu atgalios, prie traukinio meksikietė bobulė siūlo nusipirkti pačios gamintų naminių buritų. Kaip senais gerais laikais pas mus beliašų ar čeburėkų. Egzotika, kurią ES vargiai pajusit.

Kūčios, visi prie stalų, o aš kelyj… Norisi išgert, kaip naujasis lietuvių folkloras sako: “Aš nuoriu šventę švęst…”. Išlipu Tusone, tik čia tūsas nevyksta. Negirdėta vietovė, kažkokio tai serialo vieta, jo fanatai mane akmenim užmėtys 😀 Dar ne gilus vakaras, o visos parduotuvės uždarytos, tarsi būčiau katalikiškoj Lietuvoj, o ne protestantiškoj Arizonoj.

Grįžtu į stoties bufetą-restoraną į kurio kainas buvau prieš tai spjovęs. Bet jos žmogiškesnės nei Amtrako (Amerikos traukinių kompanijos) monopolio, prekiaujančio limonadinio dydžio alaus tara (0,33) – eilinis amerikietiškas alutis $4.5, importinis (kaip Heiniken ar pan) – $5.5, na o amatininkų (craft beer) -$ 6.5. Spiritų megėjai čia tikriausiai milijonieriai 🙂 paklojantys po $7 už miniatiūrinius butelaičius. Tikros prohibicijos kainos! Kaip tikras kontrabandininkas bandau prasinešti alutį traukinyn. Esu pagaunamas nusikaltimo vietoj. Vėliau Amtrak ”oficierius”, jaučiasi visagalis ir prigrasina neįleisiąs traukinin, nors alkoholis jau tuliūškuoja mano skrandyj. Sako gal nori pasilikt Kalėdoms Tusone, dievo pamirštam užkampyj iš kurio Išsigelbėjimas-Pabėgimas gręsia tik už poros dienų. Brolyčiai jus visur sutiksit tokius šunsnukius, kurie jaučia jiems suteiktą Įstatymo galią, velniop juos!!! Man šįkart pasiseka ir aš palaimingai užmiegu iki Vakarų…