“Alkoholis – mano brolis” – nežinia, kas sugalvojo šį posakį, neatrodo posakis iš pirmo žvilgsnio ir per daug išmintingas, turbūt paplitęs tik dėl gero skambesio, bet giliau pažvelgus, nežinomas autorius itin taikliai apibendrino Lietuvių alkoholio vartojimo polinkį – mes pirmaujam pasaulyje, aplenkdami net Rusus!

Dar nepasiekiau tokio lygio kaip Bukowskis, kuris gali ir be proto gerai rašyti, ir gerti kibirais svaigiuosius gėrimus. Nesu ir kitas šios srities ekspertas – Hemingvėjus, pasižymėjęs savo gėrimo ir rašymo ypatumais, bet mačiau kaip skaudžiai žmonės trenkias į dugną. Žinoma ir pats patyriau išėjimą į komą Kosmonautų gatvėj, kurioj užaugau.

Taip, vėl mes žiniose pasaulinėse, šįkart ne žmogžudyščių kronikose. Bet nuo alkoholio lašo iki kraujo lašo taip kartais netoli. Mes perspjovėm Rosiją savo spirito suvartojimu, net ir lenkus. Manau kiekvienam litovcui tai labai glosto širdelą. O aš nekreipiu dėmesio į statistiką.

Taigi, kodėl mes daugiausiai suvartojam to alkoholio? Pradėkime nuo istorinių šaknų.

Homo Sovieticus

Kadaise mes buvo paskutiniai pagonys Europoj, taip pat ir paskutiniai baudžiauninkai drauge su kitomis Rusijos imperijos tautomis. Caras davė laisvę žmoneliams, bet ką daryti su laisvais gyventojais? Alkoholis buvo puiki kontrolės priemonė, plius dar duodanti pelną. Jo gamyba buvo valstybės monopolizuota. Jis taip pat buvo ir genocido ginklas, kuriuo ne viena Sibiro tauta buvo sunaikinta, analogišką akciją vykdė ir JAV indėnų atžvilgiu. Jūs be abejo pamenate Valančiaus kovą prieš alkoholį, už blaivybę, lietuvybę ?

Trumpai buvom nepriklausomi, ir vėl grįžo “rusas” su savo nacionaliniu gėrimu. Mes tapom Imperijos dalimi, vėl tapom baudžiauninkais. Žmonės suvaryti į “kolchozus” atlikti lažo. Algos  sulygintos, jokios motyvacijos žmonėms stengtis. Dažnai pro pirštus buvo žiūrima už girtuokliavimą darbo metu, pagrūmodavo kolegos “darbuotojų teisme”, nusižengėlis atgailaudavo, atsižegnodavo alkoholio ir viskas tvarkoj. Puikiai tai parodyta klasikiniame tarybiniame filme “Afonia”. Na o užkietėjusius alkašus siųsdavo pasigydyti. Valstybė viskuo pasirūpindavo. Taip ir gyvenom beveik penkiasdešimt metų. Socialinio eksperimento sukurta nauja žmonių rūšis – homo sovieticus.

Kioskų era

Bam, Imperija žlugo! Mes tapome laisvi ir panirome į kapitalizmą. Pinigai tapo naująja ideologija, pakeitusia komunistinę. Tiesa, atkūrus nepriklausomybę – prasidėjus blokadai, buvo alkoholio trūkumas, jį legaliai buvo galima nusipirkti tik su talonais. Negeriantys džiaugėsi, kad gali užsidirbti papildomai parduodant tuos talonus. Netrukus pradėjo dygti visą parą alkoholiu prekiaujantys kioskai. O dar taip neseniai Gorbis (pirmas ir paskutinis Tarybos Sąjungos prezidentas) bandė išblaivinti plačiąją “Tėvynę”. Taip prasidėjo nauja alkoholio vartojimo era Lietuvoje.

Kapitalistinė sistema pasižymi prekių gausa, tai antipodas deficitiniam socializmui. Parduotuves užplūdo nauji, nematyti neregėti gėrimai – įvairūs sidriukai ir alkokokteiliukai. Juk juos maloniau lakti nei kokį alų ar degtinėlą. Kas yra imliausi naujovėms? Aišku, kad paaugliai. Taip gimė nauja vartotojų karta. Atsirado tradicija atšvęsti Naujus mokslo metus, kuri su metais tapo tokia populiari, kad Seimas net priėmė absurdišką įstatymą sustabdyti alkoholio pardavimą vieną kartą metuose. Po to įvedė vakarinį sausą įstatymą, kuris faktiškai nužudė ankstyvojo kapitalizmo Lietuvoje paminklus – kioskus. Aišku verslas rado kelių kaip apeiti šią prohibiciją atidarydami “barus”, čia jums ne Švedija, kurioj po septintos valandos vakaro parduotuvėj galima nusipirkti tik limonado arba alaus pakaitalo.

Pasikeitus santvarkai, pradėjo augti socialinė nelygybė, juk prieš tai visi buvo “lygūs”. Ne visi sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tai taip pat pastūmėjo nemažai žmonių į alkoholizmo liūną. Bet svarbiausias momentas, manau, yra homo sovieticus mąstymas, kad valdžia pasirūpins žmonėmis, juk anuomet buvo “pasirūpinta”. Ir tikėjimas populistų politikierių pažadais, kad ateis Mesijas ir išgelbės.

Lietuviška valiuta – butelis

Puikiai žinomi atvejai, kai rinkėjų balsai buvo perkami už “butelį”. Referendumas dėl įstojimo į ES buvo pažymėtas alkoholio dėme, balsavusieji gavo alaus. Lietuvoj vis dar stipri alkoholio valiuta – butelis. Kaimuose ja atsiskaitoma už darbus, mieste – nekalta kyšio forma, mokama gydytojams, policininkams, dėstytojams ir t.t.

Manau, rekordiniam lietuvių alkoholio suvartojimui įtakos turi taip pat emigracija. Kaip žinia, ji yra didžiausia Lietuvoje tarp Baltijos šalių. Žmonės daugiausia emigruoja dėl ekonominių priežaščių. To pasekmėje išyra nemažai šeimų. Didėja nusivylusių žmonių, kurie savo skausmą užpila alkoholiu. Trūkinėja žmonių socialiniai ryšiai, ko pasekmėje “gimsta” vis daugiau vienišų žmonių. Pastarieji kartais taip pat savo problemas sprendžia alkoholio pagalba. Neduok Dieve, tikrai nedeklaruoju, kad visi vieniši žmonės linkę į alkoholizmą. Bet kaip sakoma: vienatvė žudo ir nužudo, o alkoholis dažnai būna tas destruktyvus ginklas žmogaus rankose. Jau išaugo “bezprizornikų” karta, kuomet tėvai emigravo, jie buvo palikti senelių ar kitų giminaičių globai. Šie jaunuoliai ne visada paisė artimųjų vyresniųjų autoriteto, dažnai nekontroliuojami tėvų, bet disponuojantys atsiųstais pinigais. Prie suvartojamo alkoholio litražo taip pat prisideda ir grįžtantys paatostogauti emigrantai. Ne visada, bet dažnai jų atostogos virsta alkomaratonais.

Na ir mes, lietuviai, esame viena iš nelaimingiausių tautų. Tas matyti iš savižudybių rodiklio pasauliniame reitinge. Gerai sakoma, kad dėl geografinės padėties mums trūksta vitamino D.  Šiltųjų kraštų gyventojai jo gauna daugiau, o išsivysčiusių Skandinavijos šalių gyventojai gali jo lengvai pasisemti tiesiog išskrisdami atostogų. Eiliniai Lietuvos piliečiai dar negali to sau leisti. Taigi, kad būtų laimingesni, lietuviai naudoja sena patikrintą metodą – “įkala į veną”. Po to ne vienam po didžio džiugesio akimirkų prasideda dvasinis”pachmelas”, kuris dažnai veda link depresijos. Užburtas ratas.

Kodėl mes pirmaujame pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą pasaulyje? Manau, tai lemia istoriniai, kultūriniai, geografinai ir be abejo ekonominiai-socialiniai aspektai. Tokie pamąstymai apie lietuvių alkoholio vartojimą. O ką manote jūs?