Jūsų dėmesiui dar viena literatūrinė dvikova. Galbūt nevertėtų lyginti šių dviejų knygų, parašytų skirtingose amžiuose, epochose. Kas tarp jų bendro? Žodis: dienoraštis… Ne tik gerbiamieji, juos riša bendras leitmotyvas – emigracija!

Abu rašytojai gimė Tarybų Sąjungoje, abu žurnalistai, literatai. Limonovas veteranas emigrantas (tiesa dabar jau eks) buvo išbildintas iš „Didžiosio Tėvynės“ 1974 metais. Čepaitė savanoriškai (o gal ir ne, kas ten žino) emigravo iš Nepriklausomos Lietuvos XXI amžiaus pradžioje. Taigi šiame knygmūšyje susitinka dvi sostinės: pasaulio – Niujorkas ir tikroji Europos – Londonas, o jų centre emigranto likimas netėvynėje ( на чужбине – kaip rusai taikliai pasakytų vienu žodžiu). Tai du kosmopolitiškiausi megapoliai ant viso svieto, kuriuose jūs rasite absoliučiai viską, taip pat ir savo tautiečius.

Pradėkime nuo Edo, Ediko, Edvardo – taip Limonovas save prisistato, istorijos. Tai autobiografinė knyga, kurio centre autoriaus išgyvenimai Didžiajame Obuolyje. Tačiau tai galėjo nutikti bet kur ir tai nutinka dabar kažkur, nežinomo emigranto gyvenime. Rašytojas vaizduoja realų gyvenimą su kuriuo susiduria dažnas išvykėlis – pinigų trūkumas, atsitiktiniai darbai, atsitiktiniai pažįstami ir vienatvė. Tai ne sekmės istorija, kurią jūs matote TV programose ar glamūrinių žurnalų puslapiuose. Limonovas nevynioja žodžių į vatą, knyga trykšte trykšta keiksmais ir nešvankybėmis. Tad šios knygos tikriausiai nerekomenduotina skaityti puritonams. Tai post modernistinis veikalas. Šis dienoraštis – be datų, padrikas ir pilnas kliedesių – autoriaus maniakalinių idėjų, su antisemitizmo priemaišomis. Tačiau neigiamybes nusveria nuostabios sentencijos : „Daug ką myliu miestelyje, kuriame dabar gyvenu. Jis – Niujorkas – ganėtinai didelis. Jo šiukšlės – pačios gražiausios šiukšlės pasaulyje“ – taip su ironija kalba E.L. Taiklios frazės apie paprastus žmones, kurios persmelkia iki sielos gelmių: „Nelaimingi dugno gyventojai kažkodėl dar ir nelaimingų šunų užsiveisia – tvyro nepakeliama smarvė, šunų myžalų balos eleveitoriuje. Gal mūsų gyventojai nori būti panašūs į turčius, o gal su šunimis jie ne tokie vieniši…“.

Zitos dienoraštis, galima teigti, visiškai neatitinka šio termino apibrėžimo. Kaip žinia, dienoraštis – tai chronologiniai asmens gyvenimo užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, jausmai ir nurodoma kiekvieno įrašo data.  Ši knyga, tai straipsnių – istorijų rinkinys. Autorė ne tik aprašo savo asmeninius potyrius, bet ir pasakoja kitų žmonių gyvenimo vingius Karalystės sostinėje. Kuriuos jai pavyko užfiksuoti dirbant žurnaliste. Daugumai šios istorijos iki gyvo kaulo girdėtos mūsų tautiečiams esantiems emigracijoje, taip pat ir gyvenantiems Lietuvoje, nes jas mielai paporina emigrantai grįžę namolio atostogoms. Šioje knygoje rasit praktinių patarimų, kaip apeinant sistemą atsidaryti gyvybiškai svarbią banko sąskaitą ar sutaupyti pinigų ant rūkalų, perkant kontrobandą. Tai tarsi emigranto išgyvenimo pradžiamokslis dideliam mieste. Tačiau, ši dokumentika yra sava ir miela kiekvienam lietuvaičiui gyvenančiam ar viešėjusiam Londone.

Nors knygos absoliučiai skirtingos, jas taip pat vienija kiekvienam emigrantui būdingas Tėvynės ilgesys, prisiminimai apie ją ir bandymai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Taip pat atskirtybės jausmas svetimoj šalyj.

P.S. Šių knygų autoriai, ne tik žurnalistai, rašytojai, bet ir politikai. Tiesa skirtingų pakraipų ir kalibrų. Jei Zita buvo smulki Darbo partijos žuvelė, nesėkmingai bandžiusi patekti LR Seiman, tai Limonovas savo įkurtos partijos vadas Rusijoje. „Nevykėlio dienoraštyje“ (1982 m.) nuskamba pranašiški žodžiai: „Žvelgti į jūrą, užmiršti, kas tu – fašistas, komunistas ar dar blogesnis”, tampa kūnų ateityje. Taip gerbiamieji šis buvęs nonkomformistas įkūrė Rusijos Nacionalbolševikų (nacbolų) partiją. Daugelį metų ėjęs prieš valdančiają sistemą, galiausiai pradėjo šlovinti Putino vykdomą imperializmą.