Kovo 20d.[Ketvirtadienis]

Sunkiai keliuosi. Pilkas rytas. Paprasti pusryčiai: juoda duona, padengta baltu tepamu sūriu, užklota gabalu “Guodos”, manęs nepaguodžia. Sriubteliu juodosios arbatos su džiovintomis mėtomis ir citrina. Bet nuotaika pakelia lietuviškasis Lenonas giedantis apie Marso kanjonus. Apie kuriuos dabar jau galiu pasakyt: E Marte voi Morte – O Marse tu Mirtie, scuca už mano prastą italiano. O Mamutovas toliau nesustoja ir pjauna per širdį, per sielą – “Kai tu atversi man duris…”. Su tokia muzika neliūdna ir keliauti.

Pusrytėliai

Pakanalės apaugusios sudžiūvusiais meldais, o jų burbuolės lyg šokoladiniai ledai ant pagaliuko, išsprogusios. Vandens ženklas byloja iki Birmingemo liko 4 mylios, gerai kad ne jūrmylės. Kaip mano jauno valtininko patirtis byloja: Kuo arčiau civilizacijos – tuo daugiau šiukšlių… kanale. Medžiai vaiduokliai – beržai svyruonėliai, pasidabinę baltais šalikais – polietileniniais maišeliais. O jų papėdėj lyg baobabiški grybai juodi šiukšlių maišai pūpso. Plaukiam toliau ir žavimės natiurmort-urbanistiniu peizažu. Patiltės iškeverzotos prastais grafičiais, o kaip dar toli tiems vandalams iki Banksy. Mano akį patraukia nepadorus žodelis PAKI – taip anglai ksenofobiškai vadin pakistaniečius. O jų čia, Birmingeme – aibė galybė. Žalsvam vandenyj, lyg kas būtų išpylęs cisterną dažų, pliūduriuoja vienišas sukiužęs tinklinio kamuolys.

Meldų burbuolės
Beržai svyruonėliai

Greta kanalo žmogėnas išvedžioja savo šunėką – prancūzišką buldogą. Ir aš staiga prisimenu vieną kalę, vardu Buhu, kuri apkramtė mano kuprinę. Amžina atilsi jai, tebūna ji palaiminta šunų rojuje. Vandens ženklas informuoja liko vos viena mylia iki antrojo miesto visoj Anglijos karalystėj. Kita rodyklė rodo kelią į Soho, tik ne į Londono nuodėmingąjį ar Niujorko bohemiškąjį, o vietinį. Pastarojo abreviatūra reiškia – Pietinis Nams (South House).

Kam y Birminghemą, kam y Soho?

Įvyksta išsilaipinimas Birmingeme lyg Normandijoj. Aš su britų armijos kamufliažine striuke, Dr Martens kerzais, kaklą apjuosęs arafatke su vešlia barzda – primenu paramilitaristinės grupuotės narį. Tik vietoj automato man ant kaklo kabo fotoaparatas. Bet ir su juo aš galiu šūtinti( shoot – šauti, fotografuoti). Na o Kapitonas su savo paltu ir milžinišku mėlynu šaliku, primen tipišką hipsterį su besikalančia barzdele. Pirma užsukam į angliškają maxima – Tesco, paskui Lidlan – pasipildyti maisto atsargų. Kaip aš sakau: EVERY LIDL HELPS (perfrazavus vieno supermarketo devizą 😀 ) Nusiperkam didelį plastmasinį konteinerį, bo pirkiniai nebetelpa į Kapitono kuprinę. Su ta manta ir žygiuojam atgal į valtį. Aplink kai kurie medžiai jau išsprogę – sužydę baltais, rausvais žiedais. Baisiai nepatogi ta dežė, tai kaip koks indusas ar afrikos gyventojas užsidedu ant galvos, aišku prilaikydamas abiem rankomis. Nesuskaičiuojama aibė nepilnamečių prie kažkokios tai arenos laukia savo dievaičio koncerto, bet dar tik 3 valandos po piet 🙂 Na kad vaikučiai 21:00 būtų savo lovytėse 😀

Pavasario Gaiva 1
Pavasario Gaiva 2

Grįžtam valtin ir pratęsiam savo kelionę. Vėjas niekadėjas trenkia durimis man per pirštus. Ir aš paleidžiu ilgą tiradą visų imanomų keiksmažodžių. Bet kaip Fojė senoj dainoj: “Skausmas būna mielas saugok savo sielą”. Plaukiame toliau. Po tiltu vaikėzai susisuka suktinę ir plešia žolę. Netoliese išėjusi iš ofiso dama, virš penkiasdešimt, planšetėj lošia Candy Crush’ą ir doroja mėtines cigaretes viena po kitos. Žodžiu verda gyvenimas dideliame mieste. Lyja lietus. Ir staiga, pyst… Mūsų valties širdis sustoja. Kapitonas išlekia iš kabinos, varo į priekį sugriebti virvės, kad laivas neatsitrenkų į sieną. Kad neatsitiktų, kaip toj dainoj – dužo laivo bortas… Kapitono šuolis ir… pyst jis jau nesvetingame Birmingemo kanalo vandenyj. Na o aš? Ką aš? Valtyj, kanalo viduryj sau plūduriuoju, su užgęsusiu motoru. Tenka kovoti su gamtos stichijom, pagalbos neverta tikėtis iš pašalies. Aplink nei vienos valties. Šiaip ne taip, “harpūno” – ilgo pagalio pagalba pavyksta nustumti valtį link kranto. Pravažiuoja policajai ant dviračių, topteli mintis kad vietiniai bus iškvietę, pamatę žmogų vandenyj. Nė velnio, visuomenės ramybės saugotojai nulekia savais takais ir be mūsų jiems yra ką veikti milijoniniam mieste. Kapitonas neteko savo vardinių akinių ir jie amžiams liko purvinuos Birmingemo vandenuos. Taigi kodėl užgęso variklis? Pasirodo velenas įtraukė visą kaldrą. Pikta pasidaro, kokio tik šūdo žmonės neišmeta kanalan 🙁

Prisišvartuojame prie Didžiojo kanalo ne Venecijos, tiesiog Grand Union. Kapitonas nuėjo parpti, o aš pasibastyti po pažįstamas vietas. Praeinu pro katedra, kurioj kadaise šildžiausi, o narkomanai vogė žvakutes. Kalnai jų ten buvo, na žinot uždegi žvakelą, įmeti monetėlą ir gali melstis už dušelą. Taigi stoviu aš sau prie Birmingemo vizitinės kortelės prekybcentrio Bull Ring’o. Bandau užeiti vidun, žmonių mažoka, apsauga mane jau veja lauk, nors dar tik pusė dešimtos. Taigi draugužiai čia jums ne Akropolis!!! Ir prie buliuko nėr besifotkinančių turistų. Jis aišku ne toks gigantiškas kaip Wallstreet’o žvėris, bet didesnis už Čikagos karvutę. O mes šiauliečiai ir tokio neturim, tik kibirinę lapę. Sakyčiau, gal laikas būtų savo herbą keist, kam mums tas jautis herbe a ? Pasijuntu, kaip gimtuos Šiauliuos – žmonių nėr visi emigravę? Pala bet če gi milijoninis miestc ir aš ne Pietiniam, ne užkampyj kokiam tai Birmingemo. Ai ko norėt, šendien gi ketvirtadienis, čia gi ne Londons.

Birmingemo vizitinė kortelė – Bull Ring
Birmingema Buliux

Viduryj gatvės didelis geltons ženklas „ŠLAPIOS GRINDYS“ pūpso. O kur vanduo? Išgaravo? Koks idiotas jį pastatė? Čia Health and Safety įstatymo debilizmo viršūnė ar Birmingemo savivaldybės apdairus apsidraudimas? Na pavyzdžiui – Eini sau gatve žmogelis, pyst paslysti ir paduodi miesto valdžią teisman, nes ženklo tai nebuvo. Sustoju prie nacionalinio herojaus Nelsono paminklo. Vice admirols Birmingeme lankės 1802 metais, po trejų metelių žuvo prie Trafalgaro apsaugojęs Britaniją nuo įsiveržėlių. Ir jau 1809 metais čia herojui britai pirmą monumentą sumontavo, tik vėliau kitas jo klonas aukštai iškils Londzėj. Tai tiek to ir centro man tenk pamatyti, vynioju meškeres ir pėdinu atgalios valtin. Žygiuoju pro pramoninį rajoną, nesutikdamas anei gyvos dvasios išmargintą grafičių meistrų darbais. Gal ir gerai, kad nesutikau tų kurie gyvena naktį, kuriems peilis skirtas ne duonai riekti…

Stryt Artc 1
Stryt Artc 2